„Iš pradžių galvojau, kad vilkai ir labai apsidžiaugiau, bet pažiūrėjęs namie vaizdo įrašą supratau, kad tai kur kas įdomiau. Šakalai“, – sakė gamtos fotografas Marius Čepulis.
Anot jo, gyvūnų išvaizda išduoda, kad tai tikrai ne vilkai.
„Pagrindiniai požymiai: dydis, snukio forma, kailio spalva, juoda pūkuota uodega.
Ne, šakalai niekada nebuvo ir nėra invaziniai. Tai natūraliai plintanti (ir senokai plintanti) rūšis Lietuvoje.
Ne, jie niekaip nėra pavojingi žmogui, jei prie jų nagų nekiši. O ir neprikiši, nes jie labai atsargūs.
Jie buvo stebėti ir Biržų rajone, ir Nemuno deltoje. Deltoje jie ir vaikus vedasi“, – teigė jis.
Šakalai nufilmuoti Nemuno deltos regioniniame parke šeštadienį.
Visuotinė lietuvių enciklopedija rašo, kad paprastasis šakalas yra šuninių šeimos, šunų genties plėšrus žinduolis. Jis panašus į vilką, bet yra mažesnis. Genetiškai artimesnis vilkui ir kojotui nei juodnugariui šakalui ar dryžuotajam šakalui. Sutinkamas Pietryčių Europoje, Pietų Azijoje, Šiaurės ir Rytų Afrikoje. Gyvena sausringose atvirose vietovėse, Azijoje – ir miškingose.
Šakalo kūno ilgis siekia 83–132 cm, masė 7–15 kilogramų. Kailis gelsvas ar sidabriškai pilkas.
Gyvena poromis, savo teritoriją ženklina kaip ir šunys, ją gina. Tarpusavyje bendrauja garsiniais signalais, snukio mimika.
Šakalas aktyvesnis tamsiuoju paros metu, bet medžioja ir dieną. Minta vidutinio dydžio ir smulkiais žinduoliais, ropliais, dvėsena, vaisiais, stambiais vabzdžiais, kitų plėšrūnų maisto likučiais. Jaunikliams maisto neša skrandyje. Grobio perteklių slepia.
Šakalų nėštumas trunka apie 63 dienas. Veda vidutiniškai 4–5 jauniklius, keturioliktą savaitę jie tampa savarankiški, subręsta 11 mėnesių. Kartais suaugę jaunikliai su tėvais lieka gyventi 1–2 m. ir padeda ginti teritoriją.