Nykti pradėjo dar XX amžiuje
Vasarą viena smagiausių pramogų yra viešnagė prie ežero. GRYNAS.lt jau rašė, kokių taisyklių reikia laikytis stovyklaujant gamtoje, kad netektų mokėti baudų ir nebūtų padaryta žalos gamtai. Tačiau suklysti svečiuojantis prie ežero galima ne tik pažeidus stovyklavimo taisykles. Lietuvoje yra nemažai rūšių augalų, kurių nevalia skinti, trypti ar kitaip naikinti. Tarp jų – ir baltoji vandens lelija.
Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Floros ir geobotanikos laboratorijos mokslininkas dr. Zigmantas Gudžinskas pasakoja, kad baltoji vandens lelija gerokai retesnė už paprastąją vandens leliją. Ji auga šiek tiek švaresniuose ežeruose, nes yra jautresnė aplinkos poveikiui nei paprastoji lelija.
„Baltoji vandens lelija paplitusi beveik visoje Lietuvoje. Kaip tik šiuo metu atnaujinamas saugomų augalų rūšių vertinimas, taip pat – ir baltųjų vandens lelijų. Liepos mėnesio pirmomis dienomis turėtų būti aišku, kuriai kategorijai priklauso šis vandens augalas, – pažeidžiamų ar nekeliančių susirūpinimo. Gali būti visaip, bet šiuo metu dar negalime tiksliai pasakyti“, – sako mokslininkas.
Jis prisimena, kad anksčiau baltųjų vandens lelijų būta kur kas daugiau. Deja, dėl intensyvėjančio žemės ūkio ir gyvulininkystės XX amžiaus antroje pusėje jos pradėjo sparčiai nykti.
„Ko gero, sparčiausiai baltųjų lelijų pradėjo mažėti ir užželti ežerai maždaug XX a. 6–7 dešimtmetyje. Tuomet buvo labai daug žemės ūkio fermų, pristatytų ežerų pakrantėse, niekas nesirūpino vandens valymu, visos nuotekos keliaudavo į upes ir ežerus. Tada jų ir pradėjo mažėti“, – aiškina Z. Gudžinskas.
Nykimą lemia vandens tarša
Pagrindinis veiksnys, lemiantis baltųjų vandens lelijų populiacijos pokyčius, anot dr. Z. Gudžinsko, yra vandens telkinio tarša. Mokslininkas pabrėžia, kad šie vandens augalai auga tik švariuose, skaidriuose vandens telkiniuose. Šiuo metu jų tik ten ir galima rasti. Tam, kad baltųjų vandens lelijų mažėja, įtakos turi vis didėjanti paviršinių vandens telkinių tarša, kuri lemia ežerų užžėlimą (užpelkėjimą).
„Populiacijos svyravimus lemia vandens tarša ir vandens telkinių eutrofikacija (užpelkėjimas, užžėlimas) – ir natūrali, ir sukelta žmogaus. Švarus, skaidrus vanduo yra pagrindinė sąlyga, kad augtų baltosios vandens lelijos. Jos labai mažai reaguoja į temperatūrą, o vanduo, kuriame jos auga. vis tiek visą laiką įkaista mažiau ir atvėsta greičiau“, – pasakoja Z. Gudžinskas.
Pelkėjimui įtakos turi intensyvi žemdirbystė ir gyvulininkystė
Ežero užpelkėjimas (arba kitaip – virtimas pelke) yra natūralus procesas. Tačiau, kaip portalui GRYNAS.lt yra sakęs Vilniaus universiteto Hidrologijos ir Klimatologijos katedros prof. dr. Gintaras Valiuškevičius, užžėlimą sukelia dvejopos priežastys: natūralus ežero senėjimas ir žmogaus veikla. Natūralus ežero pelkėjimas yra neišvengiamas lėtas procesas, kuris netgi papildo vandens telkinį bioįvairove. Tačiau, kai pelkėjimas prasideda dėl taršos, tuomet sutrikdoma ežero ekosistemos pusiausvyra. Procesas, kai ežeras pelkėja ne dėl natūralaus senėjimo, vadinamas eutrofikacija. Hidrologas G. Valiuškevičius tvirtino, kad ją sukelia cheminių medžiagų, nuotekų patekimas į vandenį, o bene didžiausią poveikį daro žmogaus ūkinė veikla.
„Natūraliomis sąlygomis pelkėjimo procesas vyksta labai ilgai, ne vieną tūkstantį metų. Tačiau pastaruoju metu ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje pastebimas kokius 10 kartų greitesnis nenatūralus ežerų pelkėjimas, kai įsikiša žmogus: ežerai teršiami ir pažeidžiama to ežero vidinė autoreguliacinė sistema, struktūra nebegali susireguliuoti taip, kad jis išsilaikytų kaip ežeras. Iš pradžių darosi dumblas, vėliau auga kiti augalai, ir ežeras po truputi seklėja, pelkėja“, – aiškino mokslininkas.
Žmogaus įsikišimą į ežero gyvavimo ciklą hidrologas vadino antropogeniniu poveikiu. Jam galima priskirti tiesioginę žmogaus įtaką teršiant ežerą, pavyzdžiui, tai gali būti nuotekų paleidimas į patį ežerą ar į upę, kuri įteka į ežerą, vandens lygio reguliavimas ir panašiai. Toks vandens telkinys jau nebetinkamas baltosioms vandens lelijoms.
Yra 3 vandens lelijų rūšys
Vandens lelijos yra žoliniai, daugiamečiai augalai, turintys gerai išsivysčiusius šakniastiebius ir plūduruojančius didelius lygiakraščius lapus. Žiedai pavieniai, iškilę virš vandens. Vaisius – sultingas ąsotėlis, panašus į uogą. Auginamos ir kaip dekoratyviniai augalai. Paplitusios visame pasaulyje, žinoma apie 50 rūšių.
Iš viso Lietuvoje auga 3 rūšių vandens lelijos. Paprastoji, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, prie dugno prisitvirtina rizoidais. Jos šakniastiebiais ir lapais maitinasi vandens žvėreliai: vandeniniai pelėnai, bebrai, ondatros ir kt. Nyksta dėl vandens užterštumo, žiedų skynimo. Mažažiedė vandens lelija (baltoji) yra retas augalas, todėl visoje respublikoje saugotinas. Mažoji vandens lelija tinka kaip dekoratyvinis augalas vandens baseinams apželdinti bei auginti akvariumuose.
Už skynimą – baudos
Dėl nepalankių sąlygų (mažėjančio tinkamų buveinių skaičiaus) ir mažėjančių populiacijų lelijos Lietuvoje yra saugomos. Paprastosios vandens lelijos įrašytos į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašą (4(I) kategorija). Už šių vandens augalų skynimą, laužymą ar bet kokį kitą naikinimą administraciniame nusižengimų kodekse numatytos baudos nuo 30 iki 580 eurų.
Be to, Apribotų ar draudžiamų rinkti bei prekiauti laukinių augalų ir grybų rūšių sąraše taip pat nustatyta, kad draudžiama skinti ir prekiauti visų rūšių vandens lelijų žiedais (ir mažažiedžių, ir paprastųjų). Baudos, nustatytos Administraciniame nusižengimų kodekse, – nuo 10 iki 60 eurų.
Vandens lelijų apsauga rūpinasi ir aplinkosaugininkai, ir nacionalinių bei regioninių parkų darbuotojai. Pavyzdžiui, Žemaitijos nacionalinio parko Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vyriausioji specialistė Gitana Sidabrienė portalui GRYNAS.lt teigė, kad visi parko lankytojai įspėjami, jog negalima skinti jokių nepažįstamų augalų, žiedų. Ne tik dėl to, kad jie gali būti saugomi ir reti, bet ir todėl, kad kai kurie augalai pavojingi žmogaus sveikatai.
