Baliniai vėžliai: kova už vietą po lempa, žiemos miegas ir grįžimas į gamtą

Balinis vėžlys – viena sparčiausiai nykstančių rūšių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Lietuvos gamtos fondo, Lietuvos zoologijos sodo ir Dzūkijos saugomų teritorijų darbuotojų pastangomis nuo pražūties išgelbėta daugiau kaip 100 balinių vėžlių jauniklių. Vienas iš tokių projektų - „Bandomojo ekologinio tinklo pietų Lietuvoje sukūrimas“.

Kova dėl šiltesnės vietos prie lempos

Trejus metus iš eilės pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje Lietuvos gamtos fondo gamtosaugininkai renka balinių vėžlių kiaušinius, sudėtus netinkamose vietose, kur negalima apsaugoti šių dėčių, t. y. ant miško kelių, keliukų važiuojamosios dalies ir judrių pakelių. Taip tikimasi išsaugoti šiuos kiaušinius, o paaugusius vėžlius paleisti į gamtą.

Šie surinkti kiaušiniai inkubuojami Lietuvos zoologijos sode, o išskilę vėžliukai auginami, pratinami prie kuo natūralesnių sąlygų, kad į laisvę paleistiems jaunikliams būtų lengviau prisitaikyti išgyventi.

Į Lietuvos zoologijos sodą atvežtos kiaušinių dėtys yra žymimos ir išskilę skirtingų dėčių jaunikliai laikomi atskirai. Mažyliai nuo pat gimimo kartą per mėnesį sveriami, matuojamas jų karapakso (vientisos nugarinės šarvo dalies) ilgis, atliekama šarvo apžiūra. Kiekvienas jauniklis identifikuojamas pagal plastrono (kaulinio šarvo apatinio skydo) nuotraukas. Taip galima atidžiai stebėti kiekvieno gyvūno augimą ir sveikatos būklę, analizuoti vėžliukų elgseną ir net tarpusavio santykius.

Birželį  vėžlių laukia ir baseinėlis

Vėžliukai laikomi akvariumuose su nedaug vandens ir sausumos salelėmis, ant kurių mėgsta išlipti ir šildytis po lempomis. Nuo pat pirmųjų dienų išryškėja vėžliukai lyderiai, kurie pirmieji sumedžioja jiems siūlomą pašarą, išsikovoja geresnę ir šiltesnę vietą po lempa.

Rudenį vėžliukai pradedami ruošti žiemojimui, palaipsniui mažinama vandens temperatūra ir trumpinama dienos trukmė. Taip pat palaipsniui mažinama ir pašaro dienos norma. Likus 2 savaitėms iki vėžliukų migdymo, vandens temperatūra turi būti nukritusi jau iki 14–15 laipsnių, o šviesa dieną visai išjungiama. Šiuo periodu vėžliukai visai nešeriami. Krentant temperatūrai jie tampa vangesni, mažiau bendrauja tarpusavyje, išnyksta kova dėl pašaro, gyvūnai nustoja juo domėtis. Vėžliukai migdomi tam specialiai įrengtoje patalpoje. Skirtingo amžiaus jaunikliai migdomi skirtingu laiku, nes vyriausi miega ilgiausiai, o jauniausi – trumpiausiai.

Žiemojimas – sudėtingas fiziologinių pokyčių procesas ne tik zoologijos sode esantiems mažyliams, bet ir žiemojantiems gamtoje baliniams vėžliams. Silpnesniems gyvūnams ne visada pavyksta išgyventi. Jie jautriai reaguoja į įvairius gamtos pokyčius, kurie tiesiogiai juos veikia. Ši žiema buvo šilta, temperatūra svyravo, todėl vėžliukai pradėjo busti anksčiau, nei buvo planuota. Ne visiems jaunikliams pavyko įveikti pereinamąjį laikotarpį po žiemojimo ir, nepaisant didelių zoologijos sodo darbuotojų pastangų, keli vėžliukai krito. Žiemojo 134 jaunikliai, tačiau adaptaciniu laikotarpiu 6 krito. Šiuo metu likusieji 128 balinukai sustiprėjo ir ruošiami kitam etapui. Kai lauko oro temperatūra dieną sušils bent iki 23 laipsnių, vėžliukai bus iškelti į lauko voljerus, kuriuose įrengtos slėptuvės, baseinėlis.

Birželio pabaigoje planuojama daugelį vėžliukų paleisti atgal į gimtąsias vietas – kiekvienos dėties vėžliukai bus paleisti arčiausiai tų vietovių, iš kur surinkti kiaušiniai.

Lietuvos zoologijos sode baliniai vėžliukai skaičiuojami du kartus per metus: rudenį, kai baigiasi kiaušinių inkubavimas ir akvariumuose plaukioja mažieji vėžliukai, ir pavasarį, kada balinukai žadinami po žiemos miego.