Vilkų jauniklių mokymas kasmet ūkininkams atneša nuostolius. Švenčionių rajone, rugsėjo 19 d. Adomiškių kaimo gyventojas pasigedo net 14 avių. Atvykę medžiotojai ir girininkas padėjo surasti vilkų aukas, o dvi aveles teko pribaigti patiems, nes buvo sunkiai sužalotos ir leisgyvės.

„Vilkai yra vilkai. Gyvūnams irgi gyventi reikia. Niekas čia per daug nepyksta, bet ūkininko labai gaila. Žmogus ne šimtus avių laikė. Čia buvo jo visas metų triūsas ir jis atiteko plėšrūnams“, - GRYNAS.lt pasakojo girininkas Leonas Zabiela. Vyras teigia, kad abejonių jog tai vilkų darbas nėra – šunys niekada tiek avių negalėtų sudoroti, be to, šunų gaujų apylinkėse ir nesibasto. Avys buvo perlaužtais sprandais, su kandimo žymėmis iš apačios ir viršaus.

Vilkai šį sykį pasitaikė drąsūs – avys buvo laikomos vos 100 metrų nuo namų. Paprastai vilkai vengia žmonių ir taip arti namų nesiartina, bet apylinkes apžiūrėję pareigūnai aptiko pėdsakus. Pasirodo vilkų gauja prašliaužė palei pat pastatus. „Šeimininkas pasakojo, kad labai nustebo kai nei iš šio, nei iš to namo perlėkė arklys. Sakė buvo labai išsigandęs ir pats kone įmovė į klojimą“, - pridūrė L. Zabiela.

Grobis buvo didelis: 3 motininės avys, 2 suaugę avinai ir 9 šiųmečiai paaugę jaunikliai.

L. Zabiela pasakojo, kad šiose apylinkėse šiemet tai jau 4 vilkų gaujos „nusikaltimas“. Gyvulių puldinėjimai tęsiasi jau trečius metus iš eilės: „Vilkų pas mus žymiai pagausėjo. Žymiai. O ko norėt? Kailių paklausa sumažėjusi, tai medžiotojai jų nebemedžioja, brakonierių, kilpininkų sumažėjo, šernų, stirnų pagausėjo – visos sąlygos skaičiams augti. Dar ir Baltarusija prie pat. Gi žinote, kokie ten miškų plotai – tai ir vilkų daugiau. Šie ir čia užklysta pamedžioti, jauniklių pamokinti“.

Paklaustas ar prie tokių įvykių vietiniai neįpranta, ar nesiima kokių saugumo priemonių, girininkas teigė, kad vietiniai labai brangina savo gyvulius, bet niekas nesitikėjo, kad vilkai gali artintis taip arti namų. Paprastai jie gyvenamuosius namus apeina iš toli, puola tik nuošaliau esančius gyvulius. Bent jau ramu dėl to, kad vilkai žmonių nepuola, nors tokie įvykiai sukelia nereikalingos įtampos. „Suprantu, kaip dabar gali jaustis ūkininkas. Visus metus augino ir še tau. Vilkų reputacija nuo to tikrai negerėja. Kad dar kokios kompensacijos būtų – bet nėra. Medžiotojai nekompensuos, nes vilkų medžioklės sezonas prasideda tik nuo gruodžio 1 d. Gal dar bus vilties gauti kompensaciją iš savivaldybės, bet tiksliai nežinau“, - komentavo girininkas L. Zabiela.

GRYNAS.lt anksčiau publikavo gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ instrukcijas, kaip ūkininkams geriau apsaugoti savo gyvulius nuo vilkų puolimų.

Faktai:

Pilkasis vilkas (Canis lupus) – stambiausias iš visų laukinių šuninių (Canidae) šeimos, proporcingo sudėjimo žinduolis, visų naminių šunų protėvis.

Vilkai gyvena daugelyje gamtinių sričių Šiaurės pusrutulyje: nuo tundros iki dykumų ir stepių. Daugiausia vilkų išlikę žmonių nepaliestuose miškų plotuose Kanadoje, Aliaskoje, Rusijoje. Seniau vilkai buvo paplitę visose Europos šalyse, pagrindinėje JAV dalyje, bet juos ilgą laiką naikino ūkininkai ir medžiotojai, todėl ten vilkai išnyko, ar liko tik pavieniuose rezervatuose, nacionaliniuose parkuose.

Laisvėje dažniausiai gyvena 6-9 metus, o nelaisvėje jų amžiaus vidurkis – 16 metų (rekordas – 20 metų).

Vilkai – bendruomeniniai gyvūnai ir yra labiausiai prisitaikę gyventi grupėmis. Vieną šeimyninę gaują dažniausiai sudaro vilkų pora, jų jaunikliai ir vilkai iš ankstesniųjų vadų. Kiekvienoje gaujoje būna vadas ir jo pora, dominuojanti vilkė. Pastarosios vieta tik šiek tiek žemesnė nei vado. Tik jie gali susilaukti jauniklių. Medžiodami ir augindami jauniklius suaugę vilkai vienas kitam padeda.

Kaukdami vilkai pažymi savo buvimą kitoms gaujoms. Taip jie stengiasi išvengti nereikalingų susidūrimų.

Vienišas vilkas – tai paprastai jaunas patinas, palikęs gaują ar iš jos išvytas ir ieškantis atskiros teritorijos. Radęs laisvą plotą pirma pažymi ją gerai matomose vietose palikdamas išmatų.

Vilkai vadinami miško sanitarais, nes daugiausiai medžioja nukaršusius ar ligotus gyvūnus. Dažniausiai vilkai savo gyvenamuose plotuose užima mitybos grandinės viršūnę, nors kartais konkuruoja su lokiais, pumomis, tigrais, lūšimis (dažniausiai vilkai vengia tiesioginio kontakto su kitais stambiais plėšrūnais, tačiau gali pulti gindami teritoriją, grobį).

Medžioja labai organizuotai. Savo medžioklės vietas pasirenka atsižvelgdami į saugumo ir mitybos sąlygas. Turėdami gerą regą, klausą ir uoslę yra puikiai prisitaikę medžioti, gali mėtyti pėdas. Medžioja dažniausiai naktį. Tamsoje mato geriau negu kiti šuninių šeimos plėšrūnai. Gali ilgai badauti, bet pasitaikius progai, stengiasi pasisotinti kelioms dienoms.

Minta beveik viskuo ką pagauna – nuo pelės iki briedžio, bet pagrindinis maistas – laukiniai kanopiniai. Jei maisto mažai – neatsisako vabzdžių ir uogų. Medžiojanti gauja gali klajoti iki 1000 km² plote.

Vilkų pora yra ištikimi vienas kitam, nebent vienas iš jų žūtų. Jauniklius motina žindo maždaug 10 savaičių, po to jaunesni vilkai ir motina pradeda juos maitinti atryta mėsa. Motina atsiveda nuo 3 iki 9 jauniklių.

Vilkiukai pradeda medžioti vienerių metų – kai jiems išdygsta visi dantys.

Žmonės ir vilkai nuo seno gyveno kaimynystėje, todėl susiformavo sudėtingi ir nevienpusiai tarpusavio santykiai. Iš vienos pusės vilkų buvo bijoma, jie demonizuojami, naikinami, tačiau tuo pačiu jie buvo ir gerbiami, jų atvaizdais puošti herbai, skydai. Tas santykis kito priklausomai nuo laikotarpio ir vietos. Vilkai tapo daugybės pasakų, legendų, mitų, posakių, patarlių, dainų personažai. Daugelyje kraštų žodis „vilkas“ tapo asmenvardžiu, pavyzdžiui, – Lietuvoje pavardė Vilkas, Vokietijoje – Wolf, Balkanuose – vardas Vuk, Skandinavijoje – Ulf.

Dabartiniais laikais vilkų antpuoliai prieš žmones labai sumažėję. Vilkus arčiau žmonių vilioja prie pamiškių sodybų laikomi gyvuliai (avys, ožkos, jaunos telyčios ir jautukai), naminiai paukščiai. Kartais vilkus pritraukia ir priemiesčių atliekų sąvartynai. Vilkai dažnai nudobia ganyklas ar pamiškių sodybas saugančius šunis arba sulaukėjusius šunis. Liepos-rugpjūčio laikotarpiu, kai vilkiukai mokomi medžioti, aukomis gali tapti be priežiūros vaikščiojantys maži vaikai.

Mirtini vilkų antpuoliai pastaraisiais metais dažniausiai užfiksuoti Rusijoje, Indijoje, JAV.

Suskaičiuojama apie 50 įvairių vilkų porūšių. 2 neseniai išnykę, yra keli seniai išnykę, dar keli tikėtinai išnykę.

Lietuvoje gyvena apie 200–300 vilkų (tačiau dėl skirtingų skaičiavimų šis skaičius svyruoja nuo 100 iki 500). Daugiausia jų yra Žemaitijos, Pietryčių bei šiaurės Lietuvos miškuose (Kulių, Tenenių miškuose, Žaliojoje, Biržų, Rūdninkų, Šimonių, Dainavos, Ažvinčių-Minčios giriose). Vidurio Lietuvoje reti.

Lietuvoje vilkus leidžiama medžioti tik žiemą. Vasaros pabaigoje vilkai, pratindami medžioti jauniklius, neretai užpuola netoli miškų laikomus gyvulius, prie sodybų lakstančius ar pririštus šunis.