Šis išties įspūdingai pajūryje atrodantis augalas paplitęs Pietryčių Europoje ir Azijoje. Sovietmečiu jis buvo sodinamas kartu su kitais smėlį sulaikančiais augalais – pajūrine zunda bei kalnapušėmis. Augalas galėjo pakęsti užpustymą, sausrą, turi ilgas, storas šaknis, kurios, kai kuriais duomenimis, gali užimti ir 15 kvadratinių metrų, todėl puikiai tiko kopoms sutvirtinti. Šis augalas sovietmečiu net buvo griežtai saugomas, jo neleista rauti ar skinti.

Vis dėlto šiuo metu muilinė guboja yra vertinama kaip invazinis augalas, todėl ją imta naikinti. Pagrindinė to priežastis yra ta, kad ji sparčiai plinta pajūryje ir užima vertingas smėlėtas vietinių augalų augavietes bei sudaro jiems konkurenciją.

Kuršių nerijos nacionalinis parkas yra rašęs, kad vienu iš pagrindinių saugomų teritorijų tikslų yra išsaugoti vietinių rūšių biologinę įvairovę, o muilinė guboja yra svetimžemė rūšis, kuri puikiai prisitaikė augti kopų smėlyje. Dėl šios priežasties sparčiai plisdama ir suvešėdama tankiais sąžalynais, ji palaipsniui išstumia vietines augalų rūšis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt