Intensyviai išgaunama kitose šalyse
Jau nuo senų laikų žinoma sulos nauda. Mokslinėje literatūroje rašoma, kad sula tirpdo šlapimtakių akmenis (dažniau fosfatinės ir karbonatinės kilmės), skatina šlapimo išsiskyrimą. Ją patariama gerti nuo mažakraujystės, bronchito, anginos, furunkuliozės, podagros, egzemos, avitaminozės. Teigiama, kad sula mažina organizmo rūgštingumą, gerina medžiagų apykaitą, gelbsti nuo reumato, radikulito, artrito, skatina audinių regeneraciją.
Sula kai kuriuose šaltiniuose senovės lietuvių vadinama sveikatos, gyvybės gėrimu, be savo gydomųjų savybių, yra ir skani. Be to, ji pripažinta tautinio paveldo produktu. Šiaurės Amerikoje ir Kanadoje iš klevų sulos gaminamas visiems gerai žinomas klevų sirupas. Sulos pramonė gerai išvystyta ir Latvijoje, Baltarusijoje.
Lietuvoje, kaip pasakoja Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) profesorius emeritas Vladas Vilimas, tokios didelės sulos pramonės nėra, tačiau, anot jo, galėtų būti. Jis įsitikinęs, kad sulą mūsų šalyje galima leisti ir realizuoti dideliais kiekiais.
„Tikrai palankios sąlygos gauti ekologišką produktą, nes miškai yra purškiami ekologiškai ir toliau nuo dirbamų laukų. Šiuo metu Lietuvoje išgauta sula realizuojama. Svarbiausia, kad netgi yra įmonė, kuri perdirba sulą“, – teigia prof. V. Vilimas.
Dėl žalos medžiui nesutariama
Profesoriaus V. Vilimo nuomone, iki šiol nenusistovėjusios taisyklės, kaip išduoti leidimus privatiems asmenims didesniais kiekiais išgauti sulą. Dėl šios priežasties, ASU profesoriaus emerito teigimu, Lietuvoje stabdomas pramoninis sulos išgavimas. V. Vilimas įsitikinęs, kad tai – didžiulė klaida, nes sulos verslas kitose valstybėse atneša nemažai pelno.
Su tuo nesutinka Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Gamtos apsaugos skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas. Jis aiškina, kad beržų sulos išgavimas didesniais kiekiais ne asmeniniams poreikiams Lietuvoje nėra ribojamas. Fizinis asmuo valstybinėje žemėje esančiame miške gali leisti beržų sulą savo reikmėms be atskiro suderinimo, o sulos leidimas kitoms reikmėms turi būti suderintas su valstybinio miško valdytoju. Privačios žemės savininkai be jokių apribojimų gali leisti sulą ir asmeniniam naudojimui, ir pramoninei gamybai. Tik atskiruosiuose ir priklausomuosiuose želdynuose (parkuose, skveruose ir pan.) sulą leisti draudžiama. Pašnekovas primena, kad visais atvejais reikia laikytis nustatytų jos leidimo taisyklių.
Vis dėlto, yra manančių, kad masinis sulos leidimas gali negrįžtamai sužaloti beržus. Tačiau V. Vilimas tikina, kad jis kartu su ASU komanda atlieka tyrimus, kuriais siekia išsiaiškinti sulos leidimo poveikį medžiui.
„Žmogus gali būti kraujo donoras – duoda kraujo, ir tai jo nežaloja. Tam, kad nustatytume, kiek medį žaloja sulos išgavimas, atliekami tyrimai. Iš to medžio, iš kurio leidžiama sula vienus, dvejus ar net dešimt metų, paimame reikalingų pavyzdžių ir iširiame. Jei medis normalus, sveikas, tai ir jokių sužalojimų nerandama. Vienintelis klausimas, ar medienos prieaugis sumažėja per penkerius metus leidžiant sulą. Šiuo metu galima pasakyti, kad įtaka labai nežymi“, – aiškina mokslininkas.
Kita vertus, Lietuvos arboristų centro direktorius Sigitas Algis Devenis sako, kad žala medžiui dėl nuolatinio sulos leidimo pastebima praėjus 20–30, o kartais – ir 50 metų.
„Medžiai yra žalojami, gal per dešimtį metų žalos ir nematyti, bet išryškėti ji gali po ilgesnio laikotarpio, kad ir po 50 metų. Puvimo procesai prasideda viduje ir, nori nenori, jų sustabdyti neįmanoma. Dažniausiai medis pūti pradeda priekelminėje dalyje, nes ten yra išgręžta; mes to nematome, o ten kaip votis – viduje tvinksi, ji toje vietoje per 20–30 metų išplinta per visą periferiją ir praktiškai lieka labai siauras gyvo audinio sluoksnis. Toje vietoje medis gali perlūžti“, – pabrėžia S. A. Devenis.
Už taisyklių nesilaikymą – baudos
Vis dėlto sulos leidimas asmeniniam vartojimui, jei tai daroma laikantis taisyklių, didelės žalos medžiui neturėtų daryti. Mokslininkų teigimu, geriausia, jei iš to paties medžio sula tekinama kartą per 4 metus. Tokiu atveju jokios žalos sulos išgavimas medžiui tikrai nepadarys.
Aplinkos ministerija informuoja, kad sulos leidimo taisykles nustato Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarka. Pagal ją valstybinėje žemėje sulą leidžiama tekinti tik iš tų medžių, kurie bus kertami ne vėliau kaip po penkerių metų ir kurių skersmuo yra ne plonesnis kaip 20 cm (tokią informaciją gali suteikti urėdijos, kurioje norima leisti sulą, miškininkai).
Jeigu medis bus nukirstas ne vėliau kaip po metų, jo skersmuo gali būti ir mažesnis. Toje vietoje, kur bus gręžiama skylė, leidžiama, nepažeidžiant luobo, nudrožti žiauberį. Skylės sulai leisti gręžiamos ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės paviršiaus. Skylių skersmuo neturi viršyti 2 cm, o jų gylis medienoje – 3 cm. Tarpai tarp išgręžtų skylių turi būti ne mažesni kaip 10 cm. Skylėms prakirsti jokiu būdu negalima naudoti kirvio, geriausia jas išgręžti su grąžtu. Baigus leisti sulą, skyles reikia užkimšti. Geriausia tai padaryti su medžio gabalėliu ir tą vietą patepti sodininko tepalu, kad medis nebūtų pažeistas.
Už minėtų reikalavimų pažeidimus gresia nuo 10 iki 30 eurų bauda. Privačios žemės savininkams, leidžiantiems sulą asmeniniam vartojimui, apribojimai netaikomi. Norintieji leisti sulą privačioje žemėje tai gali daryti tik gavę tos žemės savininko sutikimą.
Sulą galima išgauti iš brandžių medžių, pavyzdžiui, beržas yra brandus, kai jam 40–50 metų, tačiau, anot prof. V. Vilimo, galima pradėti medžio sultis išgauti ir anksčiau, tik reikia numatyti, kad nebūtų padaryta žalos medžio prieaugiui.
Kada jau galima leisti sulą?
Prieš leidžiant sulą svarbu išsirinkti medį, kuris auga švarioje vietoje. Gamtininkų ir miškininkų patariama neleisti sulos iš medžių, augančių šalia dirbamų laukų ar kelio, taip pat miesto teritorijoje, nes sula yra medžio šaknimis iš žemės sugertas vanduo su ištirpusiais mineralais ir, jei medis auga užterštoje vietoje, bus su įvairiais teršalais iš dirvožemio.
Prieš pradedant leisti sulą, svarbu įsigyti arba pačiam pasidaryti lataką, kuriuo į stiklainį iš medžio bėgs jo sultys. Rekomenduojama, kad jis būtų iš natūralios medžiagos, pavyzdžiui, medžio.
Laikas, kada jau galima leisti sulą, priklauso nuo oro temperatūros. ASU profesorius emeritas V. Vilimas aiškina, kad klevų sula paprastai galima mėgautis šiek tiek anksčiau nei beržų. Pavyzdžiui, jis mini laikus, kai beržų sulą išgaudavęs jau vasario mėnesį. Tačiau pastaraisiais metais vasarį laikosi neigiama oro temperatūra ir beržai „atšyla“ kur kas vėliau. Todėl ir sulos sezono tenka palūkėti ilgiau (paprastai sula pradeda tekėti ilgiau esant 0–5 laipsnių temperatūrai).
„Tokiu metu jau kaip ir galima leisti sulą, tačiau pastaraisiais metais vasaris dar šaltas, todėl ir sula išgaunama vėliau. <...> Literatūroje buvo rašoma, kad reikia nuleisti medžio šaką ir, jei pradeda bėgti sula, tada jau galima leisti. Bet kadangi sula priklauso nuo užšalimo, oro, pastaraisiais metais ji pradeda tekėti kiek vėliau“, – pasakoja V. Vilimas.
Pašnekovas tęsia, kad šiuo metu mokslininkai ypač domisi, kada sula pradeda tekėti skirtinguose Lietuvos regionuose: „Labai įdomu, kada ji pradeda tekėti Šiaurės Lietuvoje, Pietų Lietuvoje, Vakarų ir Rytų Lietuvoje. Todėl Aleksandro Stulginskio universiteto komanda kiekvienoje iš paminėtų Lietuvos vietų fiksuoja meteorologinius duomenis iš meteorologijos stočių. Tose vietose taip pat jau yra pastatyta sulos išgavimo įranga ir mes gausime duomenis, kada sula pradės tekėti.“
Nors sula senovėje ir buvo vadinama gyvybės ir sveikatos eliksyru, prieš ją išgaunant, būtina pasirūpinti, kad nebūtų padaryta žala medžiui.
