L. Budrys sako, kad upinių mašalų antplūdis pradėtas stebėti 2008–2009 m. Tada, anot jo, kilo nemažai diskusijų, iš kur Lietuvoje jie atsirado. Nors šiuo klausimu buvo įvairių nuomonių, pavyzdžiui, kad upiniai mašalai yra invazinė rūšis, atkeliavusi iš Sibiro su atvežta mediena, specialistas teigia, jog galiausiai buvo prieita prie išvados, kad tokie mašalai yra vietinė rūšis, daug amžių gyvenanti Nemune ir kitose didesnėse srauniose upėse.
Pasak L. Budrio, masinis mašalų išsiritimas iš lervučių ir paplitimas, pastebėtas jau praeitame šimtmetyje, 2008–2009 m. buvo išskirtinis atvejis. Specialistas sako, kad mašalų antplūdį pajuto ir vietiniai gyventojai, ir kurortų svečiai (pirmiausia į Druskininkus atvykstantys poilsiautojai).
„Mašalai sudaro tokią aplinką, kad dienos metu, ypač kai būna šilta ir saulėta, negalima išeiti į gamtą ir gatves. Jie puola ir galvijus – buvo jų kritimo atvejų. Savivaldybės atstovai ir gamtininkai susirūpino, kad reikia kažką daryti, nes tokia daugybė mašalų gali grasinti ekologine katastrofa“, – pasakoja L. Budrys.
Anot jo, tarp mokslininkų buvo įvairių diskusijų – pradedant klasikine nuomone, kad nieko daryti nereikia ir gamta pati susitvarkys, baigiant požiūriu, kad būtina naudoti chemines priemones, pavyzdžiui, purkšti miškus nuo puolančių kenkėjų. L. Budrys prisimena ir daugiau siūlymų, pavyzdžiui, Nemune užveisti daugiau žuvų, kurios sunaikintų upinius mašalus.
„Svarstymai truko ne taip jau trumpai – beveik metus. Vis dėlto, remiantis kitų šalių (netgi ne Europos, bet Amerikos) patirtimi, buvo priimtas sprendimas, – pasakoja L. Budrys. – Atradome bakterinės kilmės biologinį preparatą „Vectobak“. Per viršinimo sistemą preparatas patenka į mašalo organizmą ir lervutė sunaikinama.“
Specialistas pabrėžia, kad preparatas nėra pavojingas kitiems vandens organizmams, tačiau labai efektyvus kovojant su mašalais. Šį eksperimentą jis laiko vienu sėkmingiausių atskirų gyvūnų populiacijos reguliavimo pavyzdžių.
„Gamtininkai sako, kad nereikia kištis – gamta susitvarkys pati. Bet šis atvejis parodo, kad pati gamta jau nesusitvarko, tad reikėjo priimti sprendimą. Reikia pasidžiaugti, kad buvo pasirinktas tikrai teisingas sprendimas, nes jau po pirmų metų mašalų sumažėjo, – džiaugiasi L. Budrys. – Buvo sunaikinta per 90 proc. mašalų. Pagal entomologų skaičiavimus, mašalų kitais ir dar kitais metais buvo šimtąkart mažiau nei piko metu.“
Specialistas teigia, kad vėliau kelerius metus preparatas nebuvo naudojamas, dėl to mašalų populiacija vėl pasiekė tokį lygį, kad sukelia nepatogumų vietiniams gyventojams ir poilsiautojams.
