„Maždaug poros centimetrų gylio šlapio sniego apklotas šį rytą Šilutę ir jos apylinkes nuo 9.15 iki 11.40 val. uždrėbė. Bet po pietų pradėjo lyti, po to snygis maišėsi su dulksna ir lietumi. Buvo keli laipsniai šilumos, tad rytą taip akį džiuginusio balto vaizdo apylinkėse jau nebeliko, sniegas baigia ištirpti, - šeštadienio vakarą sakė Šilutės hidrometeorologijos stoties darbuotoja Nijolė Dulkienė.
Bet kad ir kokia plona buvo sniego danga, Šilutės kelių priežiūros ir miesto komunalinė tarnybos tą ištižusią masę traktoriniais ir automobiliniais valytuvais puolė braukti nuo kelių, šaligatvių ir pėsčiųjų takų.
Pirmiausia – taką, Šyšos upės pakrante vedantį į Šilutės ligoninę, centrinės Lietuvininkų ir kelių šalutinių gatvių šaligatvius. Pėsčiųjų mieste dieną buvo daug, nes kaimo žmonės vyko į turgų, lankė ligoninėje artimuosius, krautuves. Braidyti po sniego tyrę teko, o kai nuo tirpsmo jis virto balomis, praeiviai murdėsi pursluose. Panašiai, kaip lapkritį, nors jau savaitė po Naujųjų.
Bet ryto kelionė per baltą sniegą pramogautojus linksmiau nuteikė, kai pėsčiomis nukako iki galiūno ąžuolo Žalgirių miško pažintiniu taku.
Penkioliktajame kvartale jis yra įrengtas Šilutės miškų urėdijos ir Nemuno deltos regioninio parko direkcijos iniciatyva. Takas tęsiasi beveik du kilometrus per Žalgirių kaimo kraštovaizdžio draustinį, paskutinį dar išlikusį pelkininkų kolonijos kaimą. Dalis tako eina per aukštapelkę.
Istoriniai šaltiniai liudija, jog kaimo teritorija pradėta kolonizuoti 1835 metais, o Žalgirių kaimo bendruomenė iki pat 1944 metų vadinosi „Bismarck“.
Vakarinis miško pakraštys siekia Nemuno ir Leitės upių santaką, potvynių metu didesnė miško dalis apsemiama. Ir dabar aplink tyvuliuoja vanduo, o ąžuolams- kad nors ką. Tarpsta keliolika šimtamečių galiūnų, ir tik vieno kamiene žiojėja žmogaus aukščio drevė su iškaltais genių uoksais. O aplink - išlankstyta, susukta, išvartyta tankmė: juodalksniai, baltalksniai, gluosniai,ievos, beržai.
Išlakiausias ąžuolas, kurio aukštis 17,6 metro, skersmuo 1,3 m aukštyje -1,6metro, apimtis - 4,62 metro, yra įtrauktas į Lietuvos saugomų gamtos paminklų sąrašą (jame- 145 ąžuolai). Vietiniai jį vadina H.Sudermanno vardu, nes šis vokiečių kilmės rašytojas, gimęs ir augęs Šilutėje, prie šio ąžuolo mėgo ateiti pailsėti. Tą daro ir ir šiuolaikiniai keliautojai.
Balto sniego apklotas šį pelkėtą mišką šiandien padarė daugiau perregimą, kraštovaizdį – itin patrauklų. Žaliuojantys vilkdalgiai kėlė iš vandens savo lapų ašmenis, lyg pavasaris būtų čia pat.
Pernai šiuo metų laiku Žalgirių tako informacinis stendas ir tiltas per pelkę linko ir lūžo nuo ledo sangrūdų, prie visų medžių kamienų buvo prišalę storų plačiajuosčių lyčių kliošai. Kai pavasarį jie atšoko, atsivėrė žaizdoti žievės vainikai, atrodė, užgyti jiems prireiks daug laiko.
Bet šiemet tos vietos – lyg būtų balkšvais raiščiais pažymėtos. Tai ataugintos žievės spalva, menkai beprimenanti žaizdas. Gamta jas skuba užtraukti, kai tik įstengia.
Grįžtant atgal, sniegdriba virto lietaus purškalu, jis merkė kiaurai, kojos klimpo giliau. Bet žiemiško įspūdžio – bent trumpam aplankyta apsnigta, įmirkusi giria, pasisemta stiprybės po šimtamečiais ąžuolais – jau nebeištrynė.
GRYNAS.lt visiems pasiilgusiems sniego siūlo pasigerėti baltais vaizdais Šilutėje ir jos apylinkės miškuose:
