Kad virš saugomų teritorijų direkcijų debesys kaupėsi nuolat, niekam nebuvo paslaptis. Ir pagaliau diena X išaušo. Ėmė aiškėti, jog ne viskas taip blogai, kaip iš pradžių laukta. Lengviau atsiduso ne vienas, susirūpinęs dėl skelbiamų reformų baigties: šįkart dar ne mus. Jei tikėtume tuo, kas skelbiama, pagrindinis smūgis teks paskutinėms išlikusioms gamtinių rezervatų direkcijoms: Kamanų ir Viešvilės. Tačiau pirmiau dar kartą (tai jau darė ir kiti) norisi paklausti, kodėl auditorių vertinimais net 30 proc. rezultatyviau nei kitos aplinkosauginės institucijos dirbusią visą ST sistemą, kuriai priklauso ir gamtiniai rezervatai, nutarta reformuoti? Ir kodėl pasirinktos tos dvi direkcijos?
Kas iš viso yra rezervatai šiandien?
Ar tai pasekmė to, kad rezervatuose žmonių bendruomenės negyvena, kad čia nėra specialaus statybų ir architektūros reglamentavimo, nes to daryti tiesiog negalima? Tikrai įvairių statybos projektų derinimo ir priežiūros darbų krūvis palyginti menkas, nes jie vykdomi tiktai už rezervatų ribų, apsaugos zonoje, priskirtuose draustiniuose, Natura 2000 teritorijose. Kultūrinių renginių taip pat neorganizuojama. Rezervatų paskirtis kitokia. Ir jei renginiai, tai tik gamtiniai-gamtosauginiai. Tad negalime pasiūlyti nei duonos, nei žaidimų.
Nuo seno po rezervato samprata glaudėsi griežčiausiai saugomos teritorijos, kuriose jokios ūkinės veiklos būti negalėjo. Rūpinimasis gamtos vertybių apsauga, neįsileidžiant to, kas gali pakenkti, buvo vienas reikšmingiausių tikslų. Taigi pagrindiniai siekiai buvo saugoti, stebėti ir tirti gamtą.
Tenka tvenkti upelius, šienauti pievas
Dabar jau nieko nebestebina, kad rezervatuose vykdomos veiklos, kurių paskirtis yra specialiųjų priemonių, skirtų reikiamai rezervatų būklei palaikyti, taikymas. Taisoma ne tik praeityje žmogaus padaryta žala gamtai, bet ir imamasi veiksmų ten, kur palikus viską savieigai ir vien stebint vykstančius procesus, grėstų nepageidaujami praradimai. Todėl daroma tai, kas anksčiau buvo visiškai neįprasta. Vien tik Viešvilės gamtiniame rezervate, pradedant 2006-aisiais metais, kuomet buvo parengtas ir patvirtintas Tvarkymo planas, įgyvendinta visa eilė jame numatytų gamtotvarkos sprendinių.
Dar prieš porą dešimtmečių šienautos papelkių pievos nebenaudojamos pamažu ėmė užaugti medžiais ir krūmais, pradėjo keistis jų augalija. Norint išlaikyti jas ir tenai esančias vertingas rūšis, teko imtis sumedėjusios augalijos šalinimo ir pievų šienavimo darbų. Tai, išskyrus ganymą, vienintelė galima priemonė tokioms buveinėms išsaugoti. Jose priežiūros darbai vykdomi tuomet, kai daugelis augalų rūšių spėja subrandinti sėklas, o gyvūnai – susilaukti palikuonių. Darbus reikia atlikti kasmet.
Paliktos kelis metus neliečiamos pievos ima nepageidaujamai keistis. Vietoje vienarūšių jaunų kultūrinės kilmės medynų suformuotos atviros miško laukymės ir buveinės šilumamėgėms rūšims. Esame miškų zonoje, nieko nedarant greit imtų želti naujas miškas, todėl kasmet dvylikos hektarų plote tenka rankomis šalinti vėl augančius medelius. Tai daryti reikia, nes prarastume besiformuojančias svarbias augalų bendrijas ir retųjų rūšių buveines. Ypač vertingoje paežerės pelkėje, kurioje aptinkama dešimt retųjų augalų rūšių, kasmet atliekami priežiūros darbai saugant ją nuo užžėlimo mišku. Ne visos augalų rūšys pageidaujamos. Siekiant užtikrinti natūralią buveinių raidą, tenka nuolat kovoti su po nukirtimo vėl atželiančiais svetimžemiais iš Šiaurės Amerikos– varpuotąja medlieva ir raudonuoju ąžuolu. Tai vėl kasmečiai darbai kelių hektarų plote.
Gelbėjami kurtiniai ir šlakiai
Jau prieš kelis šimtmečius žemiau rezervato ribų tekančią Viešvilę užtvėrė užtvankos. Ilgam sutrikdyta žuvų migracija link nerštaviečių upeliu prieš srovę aukštyn. Pagaliau prieš penkis metus ties dvejomis užtvankomis pastatyti žuvitakiai atvėrė kelią praeivėms jūros žuvims šlakiams, atkeliaujantiems neršti į gėlus tekančius vandenis. Džiaugiamės pirmaisiais darbo rezultatais: laiptuotais įrenginiais žmogaus sukurtas kliūtis įveikusios žuvys aptiktos rezervate.
Dabar esančio kurtinių veislyno voljerų plotas ir juose laikomų paukščių skaičius netenkina. Tiek veisimo apimtys, tiek išleidžiamų į gamtą jauniklių skaičius turi išaugti ne mažiau kaip tris kartus. Šalia esamo daugiau nei 240 kv. m. ploto dar reiktų pastatyti ne mažiau 1150 kv. m ploto įvairios paskirties voljerų, kuriems techninis projektas jau parengtas. Ir daug bei ilgai dirbti, kol kurtinių būklė gamtoje nekels abejonių dėl jų ateities.
Apie trisdešimtyje hektarų tvarkomos kurtinių buveinės. Miškas kurtiniui turi būti šviesus be tankaus eglių pomiškio, kurį ir tenka šalinti. Šiai ir kitoms vykdomoms veikloms reikšmingas specialistų indėlis. Juk tiek tvarkomose buveinėse, tiek rūšių atkūrimo vietose reikalingi nuolatiniai stebėjimai, pokyčių vertinimas ar tai, kas daroma, duoda norimus rezultatus. Be šito atliekamos veiklos prarastų dalį prasmės, nes jų nevertinant, nesant grįžtamojo ryšio, liktų nežinoma ar norimi tikslai pasiekti. O gal reikia keisti veiklos pobūdį, nes dalis priemonių nepakankamai efektyvios ir neduoda gerų rezultatų ir teks šalinti nenumatytas kliūtis? Vertinimas taip pat suteikia galimybę efektyviau naudoti lėšas.
Darbuotojai rezervate irgi nyksta
Kartu su minėtų gamtotvarkos darbų atsiradimu įvyko ir esminių pokyčių biologų veiklose. Vykdoma daugiau taikomųjų stebėjimų. Be darbo rezervate, biologams prisidėjo darbų vienuolikoje priskirtų teritorijų draustinių ir ES rūšių ir buveinių apsaugai skirtų teritorijų. ES svarbos rūšių nuolatinė stebėsena tam tikslui išskirtose teritorijose, už kurių išsaugojimą Lietuva įsipareigojusi Europos bendrijai, atliekama daugiausiai tų pačių dviejų specialistų pastangomis. Saugomų rūšių ir bendrijų būklei nustatyti skirtos stebėsenos rezultatai suteikia galimybę suvokti tikrąją padėtį. Specialistai dalyvauja įvairiuose nacionalinės svarbos projektuose. Jų surinkta ir pateikta informacija apie aptiktas retąsias rūšis vadovaujasi Jurbarko ir Tauragės miškų urėdijos. Tokio bendradarbiavimo pasekmė – galimybė vykdyti draugiškesnę gamtai ūkinę veiklą išsaugant gyvenamajai aplinkai reiklesnius augalus ir gyvūnus.
Tai gal išaugusi darbų apimtis pridėjo atlygio? Gėda pasakyti, bet aukščiausios kvalifikacijos specialistai net nėra valstybės tarnautojai ir dirba už labai kuklų atlyginimą. O kokiomis pajėgomis visa, kas paminėta atliekama? Dar prieš kelis metus, įsisiūbuojant krizei, rezervate nuolat ar sezoniškai su specialistais ir pagalbiniu personalu mūsų buvo trylika. Nutarus mažinti finansavimą, pareigybių skaičius sumažintas iki dešimties. Tačiau vis tiek ženkliai trūkstant lėšų atlyginimams, dirbame devyniese. Vien tik išlaikius tas pačias funkcijas ir darbo kryptis, mažesniam darbuotojų skaičiui teko didesnis nei anksčiau darbo krūvis.
Kaip į padalinį žiūrės rėmėjai?
Kodėl visa tai rašau? Nesuprantu kam ir kodėl reikia supriešinti regioninių parkų ir gamtos rezervatų veiklas. Panašu, kažkieno galvose pastarieji tėra pilkosios zonos, kuriose menkai kas tevyksta ir tai, ką darome, yra neperspektyvu. Tai, turbūt, ir visa aritmetika. Regis, prijungimo sumanymas net menkai derinasi su vienu iš prioritetinių šių metų veiklos tikslų – didinti išteklių naudojimo efektyvumą. Štai prijungus Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkciją prie parinkto kaimyninio regioninio parko direkcijos vien kelionės išlaidos į naująjį centrą bei atgal ilgainiui sudarytų solidų kilometrų skaičių. Mažiausiai vieno tarnybinio automobilio mėnesio rida būtų užpildyta kaip tik tokiomis išvykomis.
Taip pat suskaičiuokime kiek darbo laiko tokios kelionės pareikalaus. O dar kitoks papildomas bendravimas? Ko nedaryti, kam reikalingas transportas, kad abu naujosios jungtinės direkcijos padaliniai galėtų darniai bendrauti? Juk jau dabar vos išsiverčiame su turimomis lėšomis. Dar mažinti tradicinėms ankstesnėms veikloms, kurioms ir taip taupoma? Kiekviena išvyka į rezervatą kontrolės ar kitais tikslais pareikalauja nuvažiuoti bent 30 km atstumą. O kur dar priskirtos teritorijos, kuriomis tiek pagal plotą, tiek pagal skaičių esame ypač turtingi? Gal nebereikėtų vertinti kurtinių populiacijos atkūrimo efektyvumo gamtoje, ieškoti jų potencialių buveinių, derinti miškų naudojimo ir kurtinių apsaugos interesus, nes tai viena naujausiųjų mūsų veiklų? Visi suprantame, kad skurdžiame biudžete papildomų lėšų surasta nebus.
Naujai pastatytas lankytojų centras gali pristigti darbuotojų
Dar vienas svarbus siekis saugomose teritorijose – rasti būdų gauti papildomų lėšų. Tai jau tiesiog padiktuota gyvenimo – rezervatai, kaip ir kitos saugomos teritorijos, gyvena susiveržę diržus ir stengiasi kaip nors be skolų užbaigti metus prieš tai įgyvendinę visus veiklos plane užsibrėžtus tikslus. Bendraudami su galimais rėmėjais, pagaliau geranoriais 2-jų proc. GPM aukotojais kurtinių veislyno reikmėms, supratome, kad dalis jų tikrai labiau pasitiki įstaiga, kuri yra savarankiška, turi specializuotesnę ir aiškią veiklos kryptį. Padalinio statusas vargu ar pritrauks rėmėjus, kurių itin prireiks ateityje, plečiant kurtinių veislyną. Netgi lenkai, vykdantys analogišką veiklą ir turintys tikrai solidžią valstybės paramą, neišvengiamai naudoja ir rėmėjų lėšas.
Neramina dabar statomo lankytojų centro ateitis, jei dar bus sulaukta ir pareigybių skaičiaus mažinimo. Jau dabar praktiškai nėra nė vieno darbuotojo, kuris dirbtų siaurai apibrėžtoje srityje. Štai net iš pirmo žvilgsnio specializuotesni inspektoriai dar skaičiuoja žvėris, stato riboženklius, dalyvauja švietimo veikloje. Kiti dėl išvardintų priežasčių irgi turi būti plataus darbinio profilio. Trūkstant žmogiškųjų išteklių darbuotojai dažnai daro ir tai, kas pareigybių aprašymuose nepriskirta prie konkrečių jų pareigų, dalyvauja talkose.
Tai gal nereikėjo tokio lankytojų centro ir greitu laiku netgi teks apgailestauti prisidėjus prie jo atsiradimo? Ar to, ką suplanavome nuoširdžiai tikėdami to plano sėkme, rytoj nepaliksime likimo valiai, nes paaiškės, kad dirbti su ilgai siektais darbų vaisiais, dalintis tuo su kitais nebėra kam ir finansinės injekcijos buvo beprasmės? Kas žino, gal atsakingoje už valstybės valdymo funkcijas ir valstybės politikos įgyvendinimą šiose srityse ministerijoje gims originalesnių mūsų planetoje dar neišbandytų sumanymų ir viskas versis nuo kojų ant galvos?
Lenkai kurtiniams skiria daugiau dėmesio
Kažkaip nejučia prisiminiau kurtinių veislyno Lenkijoje vadovo žodžius. Jis labai nustebo sužinojęs, kokiomis pajėgomis ir ištekliais, patikėję padėtį menkai suvokusių ekspertų siūlymais, ketinome išlaikyti bei prižiūrėti paukščius. Žmogus tiesiog apstulbo vien išgirdęs kokiais pašarais, „pasiskolinus“ baltarusių taikytą ypač kuklų racioną, ketinome juos maitinti.
„Jei normaliam maistui neturite pinigų, kurtinių geriau nelaikykite“,– atvirai rėžė kolega lenkas. Laimei, Vilniuje mus suprato ir pavyko viską kaip dera išspręsti. Ir tikrai, kiek įsitikinome, lenkai savo veiklai skiria visą įmanomą ir būtiną dėmesį bei gauna paramą. Jie itin didžiuojasi (ir pagrįstai) tuo projektu. Veislyno kurtinių ekspoziciją lanko aukščiausio rango šalies ir užsienio svečiai, pirmieji valstybių asmenys, kuriems su pasididžiavimu projektas pristatomas kaip didelės svarbos nacionalinis. Karalystė privalo turėti karališką paukštį,– sako lenkai. O mes?
Greitai turėsim ekspoziciją, ne prastesnę nei Lenkijoje, laukiame veislyno plėtros. Lankytojai galės pamatyti paukščius, kurių dėl ypatingo jautrumo ligoms ir stresams praktiškai nėra zoologijos soduose. Tie, kurie patikėjo projekto sėkme ir prisidėjo prie to, kad į gamtą jau išleisti dvidešimt trys nelaisvėje užauginti paukščiai, sunerimę klausia, ar dabar neužgrius to sumanymo koks nors juodasis scenarijus? Ir ką galiu atsakyti? Ką sakyti ir specialistams, kurie dar nori žinoti, ar jų darbas bei žinios tikrai reikalingi? Ar jų surinkta informacija tėra skirta vien siunčiamoms Briuselin ataskaitoms? O juk jie, irgi dėl didelio taupymo, retėjant profesionalų gretoms mokslo institutuose, dar liko ir saugomų rūšių ekspertais.
Ką tik smulkiai aprašytas lenkų pavyzdys labai iškalbingas, liudijantis kokią svarbą gali turėti nuoseklus požiūris į bet ką, ką darome, tinkamai vertinant tai dirbančius žmones. Žinau, privalome ir mes visa tai padaryti. Matyti ne vien po kojomis. Privalome pakelti galvas aukštyn, kitaip tapsime amžinai provincialaus mąstymo, istorinio ir kultūrinio užribio šalies gyventojais, kuriems priimtiniausias yra minuso ženklas. Nuo to, kaip pragyvensime šią dieną, priklausys kokio sulauksime rytojaus.
