aA
© Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvoje pirmą kartą viešintis vienas garsiausių speleologų Genadijus Semochinas, 2007 m. pasiekęs pasaulio urvų gylio rekordą, apie savo laimėjimus pasakoja nedrąsiai, nenoromis. Humoro jausmo ir optimizmo kupinas tyrinėtojas tvirtina, kad tarp jo ir lietuvio Vyčio Vilko, šią vasarą mėginsiančio pasiekti naują planetos gylio rekordą, jokios konkurencijos nėra – priešingai, jie puikiai sutaria ir padeda vienas kitam.

- Genadijau, papasakokite apie savo kelionę į „Everestu po žeme“ vadinamą giliausią pasaulio urvą 2007 m., kai pasiekėte didžiausią šiuo metu – 2191m. gylį.

- Esu entuziastingas speleologas ir apie urvus galiu kalbėti daug, bet apie patį rekordą pasakoti labai nemėgstu. Ypač žurnalistams. 2007 m. ekspedicijos metu Kruberio – Voronjos urve lankiausi ketvirtą kartą ir po žeme praleidau dvidešimt septynias dienas. Apatinė urvo dalis yra apsemta vandens – ji vadinama sifonu „Du kapitonai“. Šiame sifone panėriau iki 46m. gylio. Buvo galima nerti ir giliau, bet mane sustabdė įranga – su paprastu deguonies balionu galima nerti iki 40m., o norint leistis giliau reikalingi specialūs balionai, kuriuose deguonyje esantis azotas pakeistas kitomis dujomis. Tokiame gylyje azotas ima veikti kaip narkotikas, taigi gali prasidėti haliucinacijos. Pastebėjęs, kad jau ir taip viršiju leistiną gylį, nusprendžiau nerizikuoti.

- Esate vienintelis žmogus, urve pasiekęs tokį gylį. Papasakokite, ką ten matėte, koks yra „Pasaulio dugnas“?

- Sifone praplaukiau tris siauras vietas – jas įveikti buvo sunkiausia. Be deguonies balionų ten pralįsti būtų lengva, tačiau prasibrauti su visa nardymo įranga – gana didelė problema. Už trečiosios siaurumos atsivėrė platesnis tunelis – apie dviejų su puse metrų skersmens. Vanduo ten skaidrus, todėl galėjau matyti dar apie 5m. į priekį. Toje vietoje turėjau sustoti, nes pastebėjau, jog viršiju leistiną gylį ir nerti toliau būtų labai rizikinga. Sifonas „Du kapitonai“ yra nutolęs nuo jūros apie 20 – 30km. ir, manau, kanalais ją siekia. Stovinčio vandens sifonuose susiformuoja apvalios, kupolo formos erdvės, o tekantis vanduo sukuria ilgus tunelius. Be to, potvyniai ir atoslūgiai jūroje ir sifone sutampa. Manau, kad šis sifonas turėtų tęstis dar apie 300 – 400m. Galbūt giliau rasime naujų praėjimų į kitas urvo atšakas.

Labai nudžiugau sifone pamatęs mažus vandens gyvius, panašius į krevetes – pasijutau ne vienintelis gyvas sutvėrimas tokioje gelmėje. Ten jų gyvena labai daug – kai išnėriau, buvo aplipęs visas naro kostiumas. Manau, kad į urvą šie gyviai kažkada pateko iš jūros ir dabar yra izoliuoti, todėl vystosi kaip unikalus, savitas porūšis. Reikėtų juos ištyrinėti.

- Šis nėrimas buvo labai pavojingas – ne be priežasties niekas jo nepakartojo penkerius metus. Ar viskas vyko sklandžiai, nebuvo baimės nepasiekti paviršiaus?

- Prisipažinsiu, lengva nebuvo. Grįžtant iš gelmės į paviršių, būtina atlikti dekompresiją – sustoti tam tikrame gylyje ir kurį laiką plūduriuoti vienoje vietoje, kad organizmas palaipsniui susigrąžintų pusiausvyrą. Tąkart jau buvau netoli paviršiaus, kai prakiuro mano nardymo kostiumas. Vandens temperatūra urve – apie 4oC, todėl labai sušalau, ėmiau drebėti ir suvokiau, kad paskutinės dekompresijos atlikti nesugebėsiu. Iškilau į paviršių, nors žinau, kad tai labai kenkia sveikatai.

Paprastai dekompresiją galima sutrumpinti ne daugiau kaip keliomis minutėmis, o man pritrūko viso pusvalandžio. Kita problema, kuri iškilo, – paviršiuje negalėjau pailsėti. Tam tikrą laiką po nardymo kūnas turėtų nepatirti jokio fizinio krūvio. Kadangi buvau sušlapęs ir sušalęs, teko skubiai grįžti į stovyklą – kopti į viršų virvėmis, pralįsti per siaurą tunelį ir pranerti dar vieną sifoną... Kai grįžau namo iš šios ekspedicijos, pajutau, kad visai nusilpęs mano regėjimas – okulisto kabinete vos įžiūrėjau pirmąsias lentelės raides. Kelis mėnesius maniau, kad turėsiu rimtų sveikatos sutrikimų. Tačiau vėliau regėjimas vėl tapo normalus, o tyrimus atlikę medikai konstatavo, kad smegenims pakenkta labai nedaug ir galiu ramiai gyventi toliau. Taigi, nors nesklandumų ir rizikos būta, viskas baigėsi sėkmingai.

- Ar dėl to nebandėte vėl nerti į sifoną „Du kapitonai“ ir pasiekti dar didesnį gylį?

- Ne. Mane sustabdė ne fizinės, o finansinės galimybės. Nardymo įranga nėra pigi, o balionai, skirti didesniam nei 50m. gyliui – dar brangesni. Tačiau manau, kad gyvenime po didesnių darbų visuomet reikia išlaikyti pauzes. Čia – mano pauzė.

- Kuo susidomėjote anksčiau – urvų tyrinėjimu ar nardymu?

- Speleologija užsiimu jau dvidešimt ketverius metus – nuo septyniolikos. Pats nardymas mane domina tik tiek, kiek jo reikia tyrinėjant urvus. Yra kliūtis – vandens sifonas. Jei noriu eiti toliau, turiu išmokti nardyti. Nors gyvenu prie jūros, atviruose vandenyse esu nardęs tik du kartus. Tačiau ir tuomet leidausi į povandeninius urvus. Žuvelių ar dugno stebėjimas man neįdomus. Pirmą kartą į sifoną urve nėriau be jokios nardymo įrangos. Buvau geografijos studentas ir kalnuose atlikau vasaros praktiką. Vieną vakarą niekam nežinant įlindau į urvą ir nusprendžiau panerti į sifoną. Jis pasirodė labai siauras.

Brautis į priekį sekėsi sunkiai, o grįžti buvo išvis neįmanoma. Taip sulaikęs kvėpavimą įveikiau aštuonių metrų tunelį. Kai mano mokytojas sužinojo, kad be jokios įrangos nėriau į nežinomą sifoną, labai supyko, vos neišmetė iš universiteto. Bet aš, aišku, viską nupasakojau daug gražiau, nei buvo iš tiesų, gerokai sušvelninau patirtą riziką, ir pavyko su juo susitarti (juokiasi – aut. past.).

- Šiuo metu pats esate dėstytojas?

- Taip, universitete dėstau speleogenezę. Speleologija – praktinė kurso dalis. Tai – vienintelė aukštoji mokykla Ukrainoje ir Rusijoje, kur dėstomas toks dalykas. Dėstytojavimas – mano pagrindinis, labai mėgiamas darbas, tačiau Ukrainoje jis nepelningas, todėl, kad turėčiau pakankamai pinigų ekspedicijoms, taip pat tenka padirbėti statybose. Mano studentai keistai žiūri į universiteto dėstytoją, kuris po paskaitų eina dirbti statybininku, tačiau nieko nepadarysi – toks gyvenimas.

- Kaip dažnai keliaujate į urvus?

- Gyvenu Simferopolyje, Kryme. Ten į kalnus galima nuvykti per pusvalandį, todėl beveik visus savo savaitgalius praleidžiu urvuose. Į dideles ekspedicijas leidžiuosi maždaug tris kartus per metus. Kažkada pamėginau skaičiuoti laiką, kurį praleidžiu urvuose, – išėjo apie 5 mėn. per metus. Su Vyčiu bei kitais speleologais diskutavome, kiek laiko galėtume be pertraukos pragyventi urve. Manau, kad metus ištverčiau labai lengvai. Urvuose nepatiriu jokio diskomforto, jaučiuosi kaip namie.

- Kuo Jums patinka speleologija?

- Kai buvau jaunesnis, tiesiog norėjau užsiimti kokia nors ekstremalaus sporto šaka. Bandžiau užsirašyti į parašiutininkų kursą, bet mano svoris buvo per mažas. Liko speleologija arba laipiojimas uolomis – populiariausios ekstremalaus sporto rūšys Kryme. Speleologija įdomi tuo, kad yra galimybė įžengti į dar neištirtą žemės kampelį, pajusti geografinio atradimo džiaugsmą.

Taip pat man labai patinka būti speleologų bendruomenės dalimi. Tai tarsi nedidelė mafija. Jei sugalvoju važiuoti į kokią nors šalį, visuomet susirandu „speleo telefono numerį“ – susisiekus su tos šalies speleologijos klubais, jie visuomet noriai parūpina vietą apsistoti ir pan. Žmonės, užsiimantys šia veikla, dažnai būna panašaus kūno sudėjimo, charakterio, mąstymo, turi panašius pomėgius, todėl lengva suprasti vieniems kitus.

- Kokiu tikslu atvykote į Lietuvą?

- Mane pasikvietė labai gerbiamas ir profesionalus lietuvis naras Vytis Vilkas. Su juo susipažinome 2010 m. „Aenigmos“ ekspedicijos į Kruberio – Voronjos urvą metu. Vytis mane moko nardymo subtilybių didesniame nei 50m. gylyje. Taip pat aptarėme ekspedicijos strategiją, nes šią vasarą kartu leisimės į Kruberio – Voronjos urvo dugną. Iki sifono „Du kapitonai“ keliaus trys narai – aš, Vytis ir vienas rusas. Visi kartu ruošime sifoną, kuriame Vytis bandys pasiekti naują planetos urvų gylio rekordą.

- Kaip nusprendėte, kuris iš jūsų bandys pasiekti rekordą? Ar nejaučiate konkurencijos?

- Ne, jokios konkurencijos nėra. Labai gerbiu Vytį už jo profesionalumą. Be to, jis – labai malonus žmogus, man labai patinka su juo bendrauti. Kuris iš mūsų bandys pasiekti rekordą, nusprendėme tiesiog bendru sutarimu. Vytis yra įgijęs daugiausiai nardymo dideliame gylyje patirties, todėl didžiausia tikimybė, kad pasiseks būtent jam. Jei nepavyks Vyčiui, bandysiu nerti aš arba kitas naras. Rekordas – nėra pagrindinis ekspedicijos tikslas. Speleologams įdomiausia atrasti naujas, dar neištirtas urvo dalis ir plėsti žemėlapį. Šiemet visą tarptautinę ekspedicijos komandą sudarys apie šešiasdešimt žmonių iš įvairių šalių. Turime daug skirtingų tikslų, darbo urve planų.

- Ar per tuos metus nebuvo momento, kai norėjote mesti urvų tyrinėjimą ir daugiau niekada ten nebelįsti?

- Šis klausimas kilo vienintelį kartą, kai 1999 m. per Kalėdas leidomės į Krymo urvus. Tąkart nukritau iš didelio aukščio, stipriai susižalojau ir patekau į ligoninę. Per Naujuosius metus manęs atėjo aplankyti tetulės ir laimingais veidais paklausė: „Na, dabar jau tikriausiai į urvus niekada nebelįsi?“. Tuomet apsižvalgiau palatoje: kaimynas iš dešinės neteko gebėjimo valdyti apatinę kūno dalį, nes netikėtai užsidarę garažo vartai sutrenkė nugarą, kaimynas iš kairės stipriai susižalojo kaukolę nukritęs į garaže esančią automobilio remonto duobę. Mano traumos buvo gerokai lengvesnės... Nusprendžiau, kad garaže kur kas pavojingiau, nei urvuose (juokiasi – aut. past.).

- Ar būdamas urve jaučiate kokias nors baimes?

- Visos su urvu susijusios žmonių baimės – aukščio, tamsos, uždarų erdvių ir pan. – iš tiesų yra iliuzija. Už jų visų slypi vienintelė tikra – mirties baimė. Jei nebijai mirties, daugiau nebelieka, ko bijoti.

- O Jūs mirties nebijote?

- Į tokį klausimą atsakyti sunku. Manau, daugiau „Ne“, nei „Taip“. Tikriausiai šios baimės neturiu. Visi čia esame tik svečiai. Kūnas man nepriklauso ir norom nenorom su juo teks atsisveikinti. Tačiau tikiu, kad turime sielą, kuri gyvens toliau, todėl mirties bijoti neverta.

- Dėkoju už pokalbį.

Lietuvių ekspedicija „Gilyn į Žemės centrą“ 2012 – tai tarptautinio projekto „Bedugnės kvietimas“, kurį rengia Ukrainos speleologijos asociacija (UkrSA), dalis.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Labiausiai nukenčia moterys ir senjorai: iš pradžių žmonės dažnai net nesupranta, kas vyksta (5)

Šioje srityje mes neatsiliekame nuo pasaulio, teigia socialinių mokslų daktarė Jolita Vveinhardt...

Ajus gimė su labai sudėtingu apsigimimu: toks atvejis – vienintelis Lietuvoje (2)

„Ajus gimė su labai sudėtingu apsigimimu – viena akis visiškai neišsivysčiusi, o kitoje akyje...

Filtrų gamybos milžinės gamykla gimė paprastame garaže: lietuvis sako verslą sukūręs dėl deficito (96)

Širvintų rajone, Alekniškio kaime, yra įsikūrusi „Baltic Filter“ automobilių ir patalpų...

Minkštas ir purus itališkas sūrio pyragas

DELFI TV laidų vedėjas Arnas Mazėtis specialiame projekte „Italija namuose“ tęsia kulinarines...

Moteris laiką prieš veidrodį apribojo iki 10-ies minučių: rezultatas nustebino

Per dieną aš vidutiniškai nuo pusvalandžio iki valandos praleidžiu priešais veidrodį, bet...

Skandalingasis pleibojus Danas Bilzerianas pranešė apie savo ketinimus tapti JAV prezidentu (28)

Ginklus ir pusnuoges gražuoles itin mėgstantis „Instagram“ karalius Danas Bilzerianas ir vėl...

Prancūzės turi aukso vertės taisyklę – stebėsitės, kaip apie tai nežinojote anksčiau (20)

Prancūzės vadovaujasi nuostata, kad įsigytą drabužį būtina apsivilkti ne mažiau kaip 30...

Vilkikų vairuotojai – itin atvirai apie darbą: šeimos ir namų ilgesį atperka įspūdinga alga (376)

Dėka vilkikų vairuotojo darbo tūkstančiai Lietuvos šeimų ne tik egzistuoja, bet ir gyvena. Nors...