Tarp Deltuvos ir Žemgalos, kur Nevėžis pradžią įgauna, plyti senovinė Upytės žemė. Šis kraštas yra gana miškingas, o ypač garsi Šimonių giria, kurioje pokario metais buvo čia veikusių Algimanto apygardos partizanų vadavietė.
Pirmą kartą Livonijos kronikoje Upytės žemė ir pilis paminėta 1254 m. ir stovėjo iki XVIII amžiaus. Šiame krašte vyrauja lygumos, todėl šią pilį saugojo ją supę Vešėtos tvenkinio vandenys. Tai buvo sunkiai prieinama tvirtovė su penkiais įėjimais: trimis kūlgrindomis ir dvejais vandens vartais, įleidžiančiais valtis į vidaus baseiną. Tačiau grobuoniškiems kėslams – sienų nėra. Hermanas Vartbergietis mini net devynis kalavijuočių žygius į Upytę 1353–1378 m., kurių metu jie prisiplėšė daug grobio. Po šių nuniokojimų Upytė nustojo augusi.
Čičinsko dvaras
Upytės piliakalnis, dar vadinamas Čičinsko kalnu, įrengtas aukštaičių žemėse, dešiniajame Vešėtos krante, netoli Vešėtos ir Uostrauto santakos. Šią stačiais šlaitais kalvą iš vakarų, šiaurės ir rytų supa pelkėtos pievos, o pietuose – ji susisiekia su gretima aukštuma. Ir šiandien medžiais ir krūmais apaugusios pilies kalvoje tebėra akmenimis sutvirtintas pylimas, slėpiningų mūro liekanų, o taip pat didžiulė daubą, kuri, matyt, ir buvo pagrindas legendoms apie nuskendusį Čičinsko dvarą.
XVII a. pradžioje greta Upytės miestelio esantį dvarą gavo Jonas Dicinskas, vedęs našlę Lekavičienę, kuris garsėjo kaip aktyvus kalvinistas, leido knygas. Dar labiau išgarsėjo jo sūnus Vladislovas, kuris 1652 m. pasinaudojo liberum veto teise ir išardė Varšuvos seimą. Taip jo dėka buvo parengta dirva 1655 m. Kėdainių sutarčiai su švedais ir buvo pristabdytas lenkų šlėktijos įsigalėjimas Lietuvoje. Kai Lietuvoje vėl atsigavo katalikų bažnyčia, šiuo pagrindu buvo sukurtas mitas apie, neva, tironą, katalikų skriaudiką ir valstybės priešą - Čičinską. Po Lietuvos - Lenkijos padalijimo Čičinsko mumija buvo ištraukta iš koplyčios ir ja baidydavo miestelėnus, caro valdininkus ir kariškius. Kai mumija Muravjovo Koriko įsakymu buvo palaidota, dievdirbys A. Valatas išdrožė iš medžio net tris Čičinsko skulptūras - mumijos muliažus! Mūsų laikais kraštą išgarsino Maironis poemoje apie Čičinsko dvarą. Tačiau mes neturėtume žiūrėti į V. Dicinską neigiamai, o – turėtume objektyviai vertinti Lietuvos istorijos vingius.
Terpeikiai
Be Upytės dvaro, yra šiame krašte ir daugiau įdomių vietų, susijusių su senąja mūsų istorija ir mitologija ar neįprastais nutikimais. Viena tokių vietų yra Terpeikių apylinkės. Ir šiandien Terpeikių kaimo viduryje auga gamtos paminklu paskelbtas Šventasis ąžuolas. B. Kviklys teigė, jog senovėje po juo buvusi kūrenama šventoji ugnis. Tai iš dalies patvirtina ir apie kilometrą į rytus nuo Terpeikių eantis Smėlynės senkapis, prie kurio randama žmonių kaulų. Na, o dabartiniai Terpeikių kaimo kapai garsėja tuo, kad juose vaidenasi.
Velniagula
Apie pusę kilometro į šiaurę nuo Terpeikių, jau Subačiaus miestelio apylinkėse, yra Velniagulos vietovė, laikoma mitologine. Tai apie 2 ha akmenuota vieta, kurioje anksčiau žaliavę dideli miškai. Vieną iš neįprastų nutikimų papasakojo 1970 m. D. Černiauskienė iš Terpeikių: „Vieną kartą dingo dvi karvės. Po kiek laiko tos karvės atsirado pačioje eglės viršūnėje surištomis uodegomis. Kas gi daugiau galėjo tai padaryti, jei ne velnias. Nuo to ir miškas pramintas Velniagula“.
Panevėžys
Žlugus Upytės piliai, viduramžiais netoliese iškilo naujas centras - Panevėžys. Pasak istorikų, Panevėžys pirmą kartą senuosiuose raštuose paminėtas 1503 m. Tačiau legenda apie Panevėžio praeitį byloja, kad dešiniojo Nevėžio kranto pušyne, ten, kur dabar stovi miestas, senovėje buvusi kalva, o ant jos stovėjusi senovinė šventykla. Įvedant Lietuvoje krikštą, Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas, grįždamas iš Žemaitijos į Vilnių, 1414 m. ją išgriovęs.
Kaip ir kiti didesni miestai, Panevėžys formavosi iš kelių gyvenviečių. XVI a. pradžioje čia buvusi viena gyvenvietė - Senasis Panevėžys, dabartinė Senamiesčio gatvė. Vėliau, to paties šimtmečio viduryje įsikūrė ir Naujasis Panevėžys - dabartinė Kranto gatvė. XVIII a. pradžioje, dabartinės Šv. Trejybės bažnyčios vietoje, atsirado ir trečioji gyvenvietė. Pradėjo kilti Nevėžninkų miestas, o 1780 m. Borkais (Šileliu) vadintoje vietovėje pradėtas statyti būsimas Panevėžys - Nikolajevo miestas pavadintas N. Tiškevičiaus vardu. Naujasis Panevėžys 1566-1843 m. buvo Upytės pavieto centras, o vėliau miestas tapo apskrities administraciniu centru. Nutiesus 1873 m. geležinkelį, miestas ėmė smarkiai plėstis, ir palaipsniui Panevėžys tapo ekonomikos, o vėliau ir kultūros centru. XX a. pradžioje Panevėžys buvo tarsi malūnų ir mokyklų miestas. „Kai paleidžiami malūnai ir pradeda darbą mokyklos, - Panevėžys ūžte ūžia...“ - rašė 1933 m. rugsėjo 16 d. „Lietuvos aidas“. Panevėžyje veikė keturios gimnazijos, kelios pradžios mokyklos, mokytojų seminarija. Pajuostyje stovėjo IV Mindaugo pėstininkų pulkas. Netrukus Panevėžys tapo vyskupijos centru, tad Panevėžio Katedroje nemažai J. Zikaro, J. Mackevičiaus, P. Puzino ir kitų panevėžiečių dailininkų darbų. Mieste prie Nevėžio gyveno ir dirbo rašytojai J. Lindė - Dobilas, Gabrielė Petkevičaitė - Bitė. Čia jie ir palaidoti. Kurį laiką čia gyveno rašytojai J. Biliūnas ir S. Nėris, kalbininkai J. Jablonskis ir J. Balčikonis, pedagogas M. Grigonis, skulptorius B. Bučas. Be to, Panevėžyje XIX a. pabaigoje gyveno ir kūrė latvių literatūros klasikai Aspazija ir Janis Rainis. Pastarasis šiame mieste įkūnijo nemaža kūrybinių sumanymų: išvertė Getės „Faustą“, K. Donelaičio „Metus“, rašė eilėraščius. Vėliau Panevėžį garsino dramos teatras, vadovaujamas J. Miltinio.
Įdomu, kad Panevėžys nuo seno buvo ir karaimų centras, antras po Trakų pagal dydį Lietuvoje. Istorikai teigia, kad Panevėžio apylinkių karaimai greičiausiai yra buvusios Upytės įgulos karių palikuonys, atsiradę čia XIV-XV a. Nuo seno Karaimų bendruomenė telkėsi Ramygalos gatvės rajone, leido žurnalą „Onormach“ („Pažanga“), išugdė Lietuvai ne vieną įžymų žmogų.
Burvelių alkakalnis
Burveliai – vienas gražiausių Krekenavos regioninio parko, esančio netoli Panevėžio, kampelių. Čia vaizdingose Nevėžio pakrantėse tarsi sustojo laikas: vos ne kiekvienas žemės grumstelis dvelkia praeitimi. Burvelių alkakalnis įrengtas aukštaičių žemėse, kairiajame Nevėžio krante, apie 300 m į rytus nuo Nevėžio ir Liepusio santakos. Jis dažnai vadinamas Mlečkos kalnu, Mileškalniu ar Koplyčkalniu. Tai didelė, įspūdinga, medžiais apaugusi kalva. Jos ilgis apie 250 m, o aukštis nuo Nevėžio pusės 15 m. Alkakalnį supa pelkėtos pievos. Atrodo, kad tolimoje praeityje kalva buvo saloje. Alkakalnyje išlikę koplyčios pamatų fragmentai. Pasakojama, kad XVI a. pabaigoje kalvoje buvo supiltas pilkapis Jono Konstantino Mlečkos, nukritusio kartu su žirgu ir nuskendusio Nevėžyje, atminimui. Spėjama, kad jam ir buvo pastatyta koplyčia, nes XVI a. Mlečkos valdė aplinkinius dvarus.
Bakainių piliakalnis
Be Upytės ir Burvelių piliakalnių, apie Panevėžį yra išlikę ir daugiau archeologinių vertybių. Viena jų – apie 2,5 tūkst. metų senumo Bakainių piliakalnis. Piliakalnis, vadinamas Pilimi, yra kairiajame Liaudės krante, apie 2 km į šiaurės vakarus nuo Surviliškio. Upės vaga ir gilus, platus slėnis juosia piliakalnį iš šiaurės, vakarų ir pietų, tik rytuose jis siekia aukštą lygumą. Kitame Liaudės krante, priešais piliakalnį yra kapinynas. Pasak vieno padavimo, kalnas supiltas mūšio vietoje žuvusio vado garbei: žmonės kepurėmis jam kapo vietoje didelį kalną supylė. Dar kalbama, kad seniau tenai dievams aukojo.
Skapiškis, Kreipšai
Ne mažiau mįslingos, seniau laikytos šventomis, yra vietos ir apie Skapiškį. Skapiškio miestelis kūrėsi prie Mituvos ežero, tarp upelių ir pelkių, prie Skapų dvaro, minimo XVI a. istoriniuose šaltiniuose. Tačiau dar gilesnę šios gyvenamosios vietovės senovę atsimena Mituvos ežero Alko sala, esanti į šiaurę nuo Kreipšių kaimo. Joje ir stovėjusi pagoniška šventykla ir aukuras. Apie šias vietas yra išlikusi labai įdomi istorija. Užrašytas E. Tylienės iš Antašavos (g. 1914 m.) pasakojimas byloja taip: „Labai seniai, kada dar nebuvo Skapiškio, čia buvo pelkė. Jos pakraštyje, priekalnėje, stovėjo šventovė. Pelkės dugne stovėjo rūmai, kuriuose gyveno vaidilutės, laiminusios pelkę. Tačiau vieną kartą ragana pakerėjo vaidilutes, kad jos viską pamirštų ir jos pavirto paprastais žmonėmis. Dievaičiai labai užsirūstino ir liepė toje vietoje daryti ežerą. Vaidilutės, pamačiusios kylantį vandenį, puolė gelbėtis iš pražūties ir sėdo į valtį, bet nežinojo, kur plaukti. Jas išgelbėjo vienas dievaitis, pasakęs „Kreip šen“ (valtį). Nuo to ir kaimas ežero krante vadinamas Kreipšiais“.
Radviliškis
Pasukus nuo Panevėžio link Šiaulių, galime aplankyti dar vieną su mūsų kovomis už laisvę susijusią vietą - Radviliškį. Nesunku suprasti, jog miesto pavadinimas kilęs iš didikų Radvilų pavardės, nes su Radvilom susijusių vietovardžių mūsų krašte žinoma keliolika. Įsikūrus čia Radviloms, aplink jų dvarą pradėjo spiestis ir miestelėnai, o 1619 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas III čia pastatė pirmąją bažnyčią, o nutiesus geležinkelį – Radviliškis suklestėjo kaip transporto centras, o labiausiai išgarsėjo miestas XX a. pradžioje. Kuriantis Nepriklausomai Lietuvai Radviliškyje buvo organizuota valsčiaus savivaldybė, vietinė ginkluota apsauga. Deja, 1919 m. sausio mėn. Radviliškį užėmė bolševikai, o juos išvarius įsiveržė bermontininkai ir Lietuvos valstybei iškilo grėsmė. Tuomete Lietuvos likimą nulėmė garsiosios Radviliškio kautynės, įvykusios 1919 m. lapkričio 21-22 dieną. Jų metu bermontininkai buvo visiškai nugalėti ir galutinai išvyti. Šiandien už geležinkelio stoties stūkso tos pergalės liudininkas - senasis Radviliškio vėjo malūnas, kuriame buvo įsitvirtinę bermontininkai. Senosiose Radviliškio kapinėse stovi paminklas kovotojams už Lietuvos laisvę. Pagrindinis stačiakampio pagrindo piramidės formos akmenų paminklas, aštuoniolikmečiams kovotojams J. Jaraminui ir G. Sakalauskui, žuvusiems ties Daugėlaičių kaimu. Iš viso ši pergalė kainavo 11 lietuvių karių gyvybių, 30 jaunų vyrų buvo sužeista.
Šiauliai
Artėjant prie Šiaulių, gamtovaizdis keičiasi. Čia jau daugiau miškų, dažnesni eglynai. Ypač įspūdingos Gruzdžių – Gubernijos, Girkančių - Tyrelio, Klusiškių, Latveliškių – Agailių miškai, Žagarės girios. Ir štai pagaliau pats didžiausias Šiaurės Lietuvos miestas - Šiauliai, įsikūrę aukštaičių ir žemaičių etninių žemių sandūroje. Kai kas netgi tikina, kad ši riba praeina būtent per patį Šiaulių vidurį. Kaip byloja aptinkami senkapiai, žmonės čia gyveno jau I m. e. tūkstantmetyje, tačiau metus Šiauliai skaičiuoja nuo garsiojo Saulės mūšio dienos. Šiame mūšyje, įvykusiame 1236 m. rugsėjo 22 d., buvo sutriuškinta į Lietuvą įsibrovusi Kalavijuočių ordino kariuomenė. Istorikų teigimu, Saulės mūšis įvykęs truputį šiauriau Šiaulių esančioje vietovėje, ties Mūšos upės ir Tautinio upelio santaka. Čia kalavijuočiai buvo apsistoję po nesėkmingo Šiaulių pilies, kuri stovėjusi ant Salduvės piliakalnio, šturmo.
Šiauliuose susikerta daug svarbių kelių ir tai nulėmė jų neramų likimą, todėl Šiaulių senamiesčio nebeliko. Šiaulių centrą tarsi vainikuoja seniausias ir didingiausias pastatas - Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Gaisrai, karai neaplenkdavo ir šios šventovės, bet ji būdavo nuolat kruopščiai atstatoma, tad išlaikė turėtą išvaizdą. Tai vienas vertingiausių renesanso epochos architektūros paminklų Lietuvoje. Prie bažnyčios statybos daug prisidėjo generalinis Žemaičių seniūnas Jeronimas Valavičius. Pasakojama, kad jis Šiaulių apylinkių valstiečiams pataręs dvejus metus auginti jautukus, o gautus pinigus skirti bažnyčios statybai. Dėl to kitų parapijų gyventojai net pačius šiauliečius buvo pradėję vadinti Šiaulių jautukais.
Miesto svečius viliojantis pėsčiųjų bulvaras baigiasi prekybos centru, žaliosiomis terasomis, bet Vilniaus gatvė tęsiasi. Čia pat prieš turgavietę yra Sukilėlių kalnelis. 1863 m. sukilimui slopinti caro valdžia Šiauliuose buvo sutelkusi daug kariuomenės, o prie dabartinių Vilniaus ir Žemaitės gatvių susikirtimo sukilėliai buvo baudžiami mirtimi. Tą vietą žmonės ir praminė Sukilėlių kalneliu. Sukilėlių kalnelyje 1935 m. atidengtas Nepriklausomybės paminklas - tašytų akmenų obeliskas. Šiaulių 750-ųjų metinių proga įrengta nauja Saulės laikrodžio aikštė. Svarbiausias aikštės ansamblio akcentas - 21 m aukščio kolona su paauksuota šaulio skulptūra. Nuo kolonos su šaulio skulptūra krinta šešėlis į aikštę su valandų žymėjimais. Išryškinti dvyliktosios (vidurdienio) ir trečios bei šeštos valandų skaitmenys. Jie sudaro Saulės mūšio datą 1236. Kolonos viršūnę vainikuojantis šaulys simbolizuoja senuosius Šiaulių pilies gynėjus šaulius, nuo kurių kilęs ir miesto vardas.
Kryžių kalnas
Į šiaurę nuo Šiaulių, prie senojo prekybinio trakto jungusio Lietuvą su Livonija, stūkso Kryžių kalnas. Juosiamas Kulpės upelio ir apsuptas pylimo, šis balno formos apie 10 m aukščio piliakalnis vadinamas daugeliu vardų: Domantų piliakalniu, Jurgaičių, Pilies kalnu, Pilale, Šventkalniu, Maldavimų kalnu ir dar kitaip. Ši vieta apipinta gausybe legendų. Viena jų mini čia vykus didelį mūšį su mūsų kraštą užplūdusiais geležiniais žmonėmis. Gynėjai pamatę, kad priešų neįveiksią, ant šio kalno susideginę, o jų dvasios iki šiol žmonėms išgyti padedančios. Gal tai 1236 m. netoli nuo čia vykusio Saulės mūšio atgarsiai? Daugelyje legendų užsimenama, kad anksčiau kalno vietoje stovėjusi bažnyčia. Bet kartą pakilusi audra, į bažnyčią trenkęs perkūnas, o viesulas užnešęs ją smėliu. Taip atsiradęs aukštas kalnas. Jo viršūnėje buvusi skylė. Netyčia į ją pakliuvę grįždavo apdovanoti ir sakydavo, kad ten, žemai, slypinti graži žmonių pilna bažnyčia. Tačiau tenai įsibrovę turtų įsigeidę gobšuoliai, atgal nebegrįždavo.
Kryžių statymo pradžią bandoma sutapatinti su 1831 m. ir 1863 m. sukilimais. Rašytiniuose šaltiniuose kryžiai ant kalno pirmąkart paminėti 1850 m. XIX a. pradžioje jau stovėjo apie 200 kryžių. Po Antrojo pasaulinio karo čia kryžius gabeno pėsti ir važiuoti iš visos Lietuvos, taip pat Latvijos, Rusijos, Ukrainos, Australijos, Brazilijos, JAV ir kitų kraštų. Juos statė lietuviai ir kitataučiai tikėdamiesi, kad pasveiks, kad laimingesni būsią jų vaikai, melsdami, kad atgimtų Tėvynė, dėkodami, kad tremtį išgyveno. Ne kartą griautas, ardytas, kalnas vis atsigaudavo. 1961 m. pavasarį sovietų pareigūnų valia keli tūkstančiai didingų kryžių buldozeriu buvo sustumti į krūvą ir sudeginti, užverstas šaltinis, sudarkyta visa aplinka. Bet naktimis atsirasdavo naujų kryžių. Sovietinė valdžia juos vėl naikino. Ir ši kova truko iki 1975 m.
Atgimęs unikalus, pasaulyje analogų neturintis kalnas ir dabar visus stebina dvasingumu ir, žinoma, kryžių gausa, kurių ten dabar rymo apie 12 tūkstančių. Ypatingos iškilmės čia vyko 1993 m., kai Lietuvoje lankėsi ir Kryžių kalno papėdėje mišias laikė pats Romos popiežius Jonas Paulius II .
