Ungurių gyvenimo ciklas yra ganėtinai neįprastas, apie jį vis dar mažai žinoma. Unguriai gyvena labai ilgai, yra duomenų, jog kai kurie jų yra pasiekę 100 metų amžių. Unguriai sutinkami Šiaurės Atlante, Baltijos ir Viduržemio jūrose, kur jie migruoja į upes ir upelius užaugti ir subręsti.
Visi unguriai neršia Sargaso jūroje (skalaujančioje Karibų salas ir Šiaurės Amerikos rytinę pakrantę), o lervutės į Europą sugrįžta pasinaudodamos Golfo srove. Jos pasiekia Europą tik po 3 metų kelionės ir tuo metu jau yra vadinamos stikliniais unguriukais, kadangi jų kūnas būna visiškai permatomas. Patelės tuomet migruoja į vidaus vandenis, o patinėliai pasilieka jūrų priekrantėje arba upių žiotyse.
Ungurių ištekliams yra iškilusi grėsmė, kadangi stiklinių unguriukų skaičius, pasiekiantis Europos krantus, kasmet vis mažėja. Viena iš priežasčių – nelegali jų žvejyba. Stikliniai unguriukai tiekiami žuvininkystės ūkiams, auginantiems ungurius, mat unguriai nelaisvėje nesidaugina. Daugelyje Baltijos valstybių ungurių žūklė yra draudžiama, o pats ungurys įrašytas į Raudonąsias knygas kaip saugoma rūšis.
REKOMENDACIJA
Nepirkite nei laukinių, nei užaugintų ūkiuose ungurių, kadangi jie visi priklauso tai pačiai nykstančiai rūšiai.
Visą „Žuvies ir jūros produktų vadovą sąmoningam vartotojui" PDF formatu galite atsisiųsti ČIA.
