Baltame lede yra oro tarpų, o kai jis padengtas sniegu, tampa dar sunkiau pamatyti ir išgirsti paviršiaus aižėjimą. Tuo metu skaidrus ledas pavojingas pavasarėjant, kai dyla ir pajuosta.
Ant pirmojo ledo žengti negalima, kol jo storis nėra palaikomas mažiausiai dešimties laipsnių šalčio oro temperatūra ir nepasiekia mažiausiai septynių centimetrų. Jo tvirtumą galima tikrinti peikena, kirviu. Jei ledas yra nesunkiai prakertamas keliais smūgiais arba ima skilinėti ratais, jis nėra patikimas.
Jei ledas pradeda skilti toliau nuo kranto, reikia bandyti grįžti ta pačia kryptimi, iš kur ateita, kojas statant plačiai ir stengiantis nuo paviršiaus neatitraukti pėdų – šitaip tolygiau paskirstomas kūno svoris.
Būriuotis ant ledo pirmaledžiu nereikėtų, patariama laikytis mažiausiai keleto metrų atstumo, tačiau taip pat nepatartina būti vienam, jei prireiktų pagalbos įlūžus. Tokiems atvejams reikia nešiotis bent dešimties metrų ilgio virvutę su gale pririštu svareliu, kurią būtų galima numesti įlūžusiam žmogui. Jei tokios virvės nėra, galima rišti šalikus, diržus, tačiau būtina stengtis nepriartėti prie properšos.
Kitas įrankis gali būti du vienos virvutės galuose pririšti smaigai, nešiojami persimetus per kaklą. Įlūžus jais galima užsikabinti už ledo ir bandyti užšliaužti ant tvirtesnio paviršiaus. Jei įsikibti nėra į ką, reikia nepararasti savitvardos ir iš vandens ropštis pamažu – ant nugaros, išskėtus rankas, pasispiriant kojomis, o tada šliaužti tolyn nuo eketės krašto. Negalima skubėti klauptis ar stotis.
Jei įlūžusiam žmogui kviečiama pagalba telefonu, būtina kuo tiksliau nurodyti nelaimės vietą, prisiminti visus matytus orientyrus. Nepatartina ledu vaikščioti mažai pažįstamose vietose. Labai pavojingas ledas taip pat yra tarp meldų, nendrių stiebų.
