Informacinių technologijų firmos vadovas Gintautas Švedas po urvus keliauja nuo 1985 metų. Nepriklausomu urvolandžiu juokais save vadinantis vyras teigia, kad tai – tarsi pigesnis kosmoso turizmo variantas. „To, ką gali pamatyti požemiuose, neišvysi niekur kitur – jautiesi lyg žengdamas Marso paviršiumi“, – tvirtina Gintautas.
Stebuklinga požemio karalystė
Kas traukia žmones į urvus, kur šalta, tamsu, drėgna, purvina ir fiziškai sunku? Pasak G. Švedo, to savęs dažnai klausia ir patys speleologai. Vieni keliauja į žemės gelmes mėgindami įrodyti sau ar kitiems, ko yra verti, kiti nori patirti ekstremalių fizinių išbandymų ir užsiima speleologija vedini sportinių interesų, treti ieško nuotykių, išsklaidysiančių kasdienybės nuobodulį, ketvirti viliasi patirti geografinio atradimo džiaugsmą, penkti tikisi susitikti su senais draugais bei susirasti naujų bendraminčių...
„Kiekvienas speleologas turi ne vieną motyvą lįsti į urvus ir nemanau, kad verta į tai gilintis, – sako Gintautas. – Nekvaršinu sau galvos, kodėl ten einu – urvai man tiesiog patinka“.
To, ką žmonės pamato urvų gelmėse, neįmanoma išvysti niekur žemės paviršiuje. Todėl ši unikali požemio karalystė G. Švedui asocijuojasi su vaikystėje girdėtomis pasakomis ir stebuklais.
„Jausmo, kurį patiri įžengęs į naują, dar niekieno neatrastą urvo atšaką, žodžiais apsakyti neįmanoma, – tikina Gintautas. – Ypač jei atsiveria graži, erdvi, žėrinti požemio salė, į kurią prieš tave kojos nėra įkėlęs joks kitas žmogus. Jautiesi lyg būtum pirmas, nusileidęs Mėnulyje, ar žengtum Marso paviršiumi“, – pasakoja jis.
Į urvus pakvietė žmona
Įdomu tai, kad daugelį garsių speleologų į šią veiklą atvedė jų žmonos. Taip nutiko ir G. Švedui – Gintauto ir Jurgos bendro gyvenimo kelias prasidėjo nuo išvykos į urvus.
Nors universitete Jurga ir Gintautas kartu studijavo trejus metus, jokių bendrų interesų neturėjo. Tačiau kartą, drauge su bendramoksliais, Jurga nusprendė vykti į urvus. Komandai trūko vyriškų pečių, galinčių tempti sunkią mantą, todėl grupelė sumanė pasikviesti dar keletą pažįstamų vaikinų. Tarp jų – ir Gintautą.
„Nuo jaunystės degiau noru keliauti, – pasakoja G. Švedas. – O kur keliauti, nebuvo taip svarbu. Todėl nedvejodamas sutikau. Tuomet abu su Jurga į urvus leidomės pirmąjį kartą. Užsimezgusi draugystė peraugo į santuoką. Abu tapome entuziastingais speleologais, dažnai į žemės gelmes leisdavomės vieni du. Urve praleidome ir savo povestuvinę kelionę! Vėliau į požemio karalystę drauge su mumis nuo mažens keliaudavo ir abu mūsų sūnūs. Vyresnėlis Martynas urvuose apsilankė dar būdamas mamos pilve“, – atvirauja speleologas.
Gintautas pasakoja, kad į Krymo kalnuose esančius urvus su žmona Jurga keliavo ir tuo metu, kai sprogo Černobylio atominė elektrinė – vos dvi dienos po sprogimo pora kaip tik važiavo pro Černigovą, esantį už 80km. nuo nelaimės vietos.
„Nieko nežinojome, nes informacija apie avariją buvo slepiama. Tik po dviejų savaičių, kai grįžinėjome atgal, pastebėjome keistą traukinio personalo elgesį – buvo skrupulingai plaunami vagonai, keleiviams neleidžiama išlipti stotelėse. Grįžę namo radome persigandusius savo artimuosius. Žinodami, kad pravažiuosime taip arti Černobylio, jie manė, jog mes jau žuvę. O paskambinti ar kitaip su mumis susisiekti niekas negalėjo – juk visą laiką lindėjome urvuose“, – dalinasi prisiminimais G. Švedas.
Ego ir mylimuosius verčiau palikti namie
Speleologo tvirtinimu, dalyvauti ekspedicijoje kartu su mylimu žmogumi – rimtas išbandymas. Keliauti į urvus dviese – įdomu ir smagu, tačiau dirbti ekstremaliomis sąlygomis su didesne žmonių grupe porai išties sunkiau.
„Šiemet ekspedicijoje „Gilyn į žemės centrą“ 2012 dalyvaus ir poros. Tai – patyrę speleologai, žinantys, kokiam iššūkiui ryžtasi. Manau, jie ras būdų įveikti sunkumus“, – tiki Gintautas.
G. Švedo teigimu, kelionės po žemės gelmes priverčia ne tik patikrinti žmogaus fizinių galimybių ribas, bet ir peržengti psichologinio komforto zoną. Išbandymų ne kartą patyrusio keliautojo patarimas naujokams, ketinantiems leistis į urvus pirmąjį kartą, būtų: palikite savo ego namuose. G. Švedas įsitikinęs, kad daugelį problemų kelionių į požemius metu sukelia žmonių nesugebėjimas suvaldyti savo egoizmo.
„Lengva būti draugiškam ir paslaugiam, kai pats gerai jautiesi. Urvuose esi pavargęs, sušalęs, sušlapęs ir alkanas. Ima erzinti tai, kad neši daugiau mantos, nei kažkas kitas, kad kitas komandos narys juda per lėtai ir tave stabdo, arba eina per greitai, o tu nespėji. Vienintelis būdas išvengti konflikto su draugais ir pačiu savimi – sutelkti dėmesį ne į savo jausmus ir problemas, bet į pagalbą kitiems. Tuo ir skiriasi mėgėjas nuo patyrusio speleologo: mėgėjas stengiasi išvengti darbo, išsisukti nuo nepatogumų, o patyręs speleologas prisiima dar ir draugo naštos dalį, rūpinasi kitais. Jis žino, kad tuomet pats jausis geriau“, – dalinasi patirtimi urvotyrininkas.
Per septynioliką žemės gelmių tyrinėjimo metų G. Švedui teko sutikti ir žmonių, urvuose mėginančių įveikti klaustrofobiją – uždarų, ankštų erdvių baimę. Keliautojas prisimena, kad ne visuomet šie bandymai baigdavosi sėkmingai – kartais žmonės prakaituodavo, panikuodavo, drebėdavo ir nesugebėdavo tęsti kelionės. Nors sakoma, kad norint įveikti baimę reikia susiduti su ja akis į akį, deja, realioje situacijoje tai ne visuomet pasitvirtina.
Nesustabdė nei traumos, nei mirties baimė
Gintautas prisipažįsta ilgą laiką žavėjęsis žmonėmis, kurie tęsia keliones net ir patyrę sunkias traumas. Anot jo, speleologija ir taip reikalauja nemažų fizinių bei valios pastangų, todėl laipioti akmeninėmis sienomis kenčiant stiprų skausmą G. Švedui atrodė tiesiog neįmanoma.
„Visada maniau, kad patyręs didelę traumą urve niekuomet iš jo nebeišsikapstyčiau, – sako speleologas. – Tačiau 2008 m. ekspedicijos į Kruberio – Voronjos urvą metu dėl nuovargio ir aplaidumo padariau nedovanotiną techninę klaidą ir nukritau. Atgavęs sąmonę pajutau begulįs ant akmenų. Pajudinau rankas – veikia, kojas – veikia, pakėliau galvą – veikia. Atsistojau – viską skauda. Tačiau nukritus iš tokio aukščio būtų keista, jei ko nors neskaudėtų, tad nekreipiau dėmesio į sopulius ir lyg niekur nieko dirbau toliau, be to, dar kupinas entuziazmo, – juokiasi keliautojas. – Laikui bėgant skausmas vis stiprėjo, o grįžus namo iš ekspedicijos tapo nebepakeliamas. Tuomet ir paaiškėjo, kad buvau susilaužęs šonkaulį. Po šios traumos metams urvus teko užmiršti“.
Tai – tik viena iš daugelio kritinių situacijų, su kuriomis Gintautas susidūrė per daugelį urvotyros metų. Pasak jo, patirti mirties baimę, pamačius vos už pusmetrio tabaluojančią palaidą virvę, nuo kurios gali nukristi į 100 – 200m. gylio šulinį, ar urvuose pasiklydus be maisto, miegmaišio, ir geriamo vandens, jam teko ne kartą. Tačiau požemių traukos tai nenumalšino.
„Manau, žmogaus pomėgius suformuoja pirmieji stiprūs įspūdžiai, – svarsto tyrinėtojas. – Pirmą kartą išvykusį į sudėtingesnę kelionę po kalnus žmogų vėliau traukia kalnai, įveikusį upių slenksčius – upės. Mano pirmoji įspūdinga kelionė ir susitikimas su gamtos jėgomis įvyko urvuose, todėl ir vilioja žemės gelmės“, – aiškina jis.
Kvietimas sugrįžti
Pasak Gintauto, iš visų per gyvenimą aplankytų urvų jam į atmintį įstrigo Gruzijoje esantis, tikriausiai sunkiausiai įveikiamas, tris įėjimus turintis urvas Iliuzija – Mežonovo – Snežnaja. Su šiuo urvu tyrinėtoją sieja ypatingas ryšys – nebaigti darbai.
„1992 m. surinkome labai stiprią speleologų komandą ir planavome atlikti tai, ko niekas dar nebuvo daręs: padalinti komandą į dvi dalis, nusileisti į šį urvą per du skirtingus įėjimus, susitikti viduje, drauge pasiekti dugną ir, vėl išsiskyrus į dvi grupes, išlįsti į paviršių per skirtingas urvo atšakas. Tačiau tąkart ekspediciją lydėjo daugybė smulkių nesėkmių ir didysis traversas nepavyko... Dalį įrangos paslėpėme urve – planavome po metų sugrįžti ir baigti pradėtą darbą. Tačiau pasiekę paviršių patekome į karo zoną... Teko evakuotis autobusiuku, sėdint tarp „Molotovo kokteilių““, – prisimena G. Švedas.
Kitais metais komanda į šį urvą nebegrįžo – po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje įsivyravęs kapitalizmas ir stipriai pasikeitusi ekonominė situacija privertė rūpintis naujais pragyvenimo šaltiniais ir pamiršti keliones.
Po šios ekspedicijos Gintautas į sudėtingus urvus nebeįžengė dešimtį metų:
„Maniau, kad visam laikui „pakabinsiu apraišas ant kablio“ ir į gilius urvus niekada nebesileisiu. Tačiau po dešimtmečio prasidėjo naujas kelionių etapas. O Iliuzija – Mežonovo – Snežnaja vis dar laukia...“
