Jūra daugeliui lietuvių - pasididžiavimas. Ji praturtina šalies kraštovaizdį nuostabiomis kopomis , kviečia pasivaikščioti savo smėlėtomis pakrantėmis ne tik lietuvį ,bet ir svečią . Kiekvieną vasarą męs vykstame mėgautis poilsiu prie jūros, norime, kad ji mums leistų pasivaikščioti suledėjusia pakrante žiemą, arba pavasarį džiaugsmingai motų savo bangomis ir leistų alsuoti švariu, gaiviu oru. Ji mums , kaip dosni mama, dovanoją savo gražiausią dovaną -gintarą , arba plačiai nusišypso visomis vaivorykštės spalvomis...
O už jos meilę, kaip atsidėkojame mes? Ar susimąstome, kaip jūrai padėti išlikti švariai ir kvepiančiai ? Daugumai tai atrodo itin paprastas klausimas, kurio atsakymas slypi technikoje. Kitiems šis klausimas kelia pasipiktinimą, neva Baltijos jūrai problemas kelia laivai, nuotekos, bet ne žmonės. O man šis klausimas asocijuojasi su žmonėmis, jų širdimis ir rankomis. Gal didžiausia pagalba Baltijai būtų jos išvalymas, o išvalymą padarytų ne mokslininkų sukurta technika, o aš, tu, mes, mirtingieji?
Ar kada pagalvojai, kad vanduo gali sušilti kitaip, ne tik mūsų organizmą „prispyrusių reikalų pagalba“? Ar kada padėjai statyti laivą ir įsitikinai, kad jis plukdydamas krovinį nepames jo jūroje? Ar kada eidamas palydėti saulės ir gurkšnodamas vyną ant Palangos tilto pamąstei, kur mesi tuščią butelį? Ir ,apskritai, ar kada nors pažvelgei į jūrą taip, lyg matytum ją paskutinį kartą? Turbūt, ne. Vien dėl to, kad kiekvienas pajustume jūros skonį, kvapą ir jos prasmę, paimkime šiaudelius ir kiekvienas po lašą jos paragaukime...
Juk mūsų tiek daug, kad susikibę mes jūrą apkabintume!
Juk kiekvienas iš mūsų norime su šypsena į ją žvelgti ir matyti savo šypseną, atsispindinčią skaidrioje jūroje , norime, kad stovėdami vandenyje užuostume dumblių, o ne nuorūkų kvapą, kad mūsų kojas skalautų tyras vanduo ir kiekvienam tėveliui būtų smagu matyti vaiko rankelės antspaudą biriame, spindinčiame smėlyje.
Jūra mus priima, o mes ją ar tausojame?
Šiaudeliais išsiurbę jūrą ir laikydami jos lašą savo delnuose, dugne mes, turbūt, pamatytume siaubą: nuskendusius, surūdijusius ir dūlėjančius laivus, kurie dugne paleido medžiagas, kenksmingas jūrai. Pamatytume, kad dugną dengia ne smėlis, o polietilenas. Išvystume didelę šiukšlių duobę, kurią nuolat pildome. Neleidžiam jūrai atskleisti savo tikrojo grožio, neleidžiame mūsų džiuginti švariu ir skaidriu vandenėliu. Mūsų jūra kenčia ir nekelia audrų, nesiunčia mums cunamių, nepyksta. Kol kas...
Tai gal laikydami kiekvienas šitą lašą mes sušildykim? Įdėkime į jį jausmus, pagalbą ir supratingumą, pažvelkime į jį tarsi į namus, kuriuose kažkas gyvena : žuvys, augalai... Juk mes namų neleidžiam šiukšlint, neleidžiam veržtis ten vagims, neleidžiam niokot savo turto ir saugom juos tarsi akis. Taigi, mes jūrą išvalykim, ištraukim mes iš ten vagis, ištraukim skausmą, blogį ir leiskim mėgautis visiems. Įdėję į jūrą šypseną, duokim jūrai skaistumo. Įpylę meilės neleiskim jai pasent, o širdimi mes ją valykime, valykime, valykime...Kol mokėsime į ją pažvelgti taip, kaip paskutinį kart.
Pasimokykim iš jūros, kaip reikia mylėt, atsidėkot, šypsotis... Padėkokim jūrai už bangas, kurias mums rodo, dėkokim ir už tai, kad ošia, dėkokim vien už tai, kad ji yra, kad priima... Mokėkim mintimis ieškot ne tik sau, bet ir gamtos džiaugsmams vietą po Saule, mėgaukimės keliu iki jūros, eikime lėtai, alsuokime, o svarbiausia visada galvokime, kaip jai padėti šiandien...
