Iš Chilas išvykstame ankstų birželio 7 d. rytą autobusiukais, kuriuos po maždaug 1 val. pakeičiame į 3 galingus visureigius. Pasileidome Karakorumo kalnais, pusdykumėm ir tarpekliais. Visureigiai kriokė dulkinais takeliais, kurie susiaurėdavo tiek, kad automobilis iš pirmo karto negalėdavo prasisukti tarp uolos ir tarpeklio.

Galiausiai pasiekėm Lela tiltą (1600 m virš jūros lygio), nuo kurio tolumoje jau matėsi boluojanti Nanga Parbat sniego kepurė. Čia mus pasitinka vietinio kaimelio gyventojai. Vaikai žino tik kelias frazes: „Hello, give me pen (taria - pin), give me glasses“ („Labas, duok man rašiklį, duok man akinius“). Atsiperkame pora saujų saldainių ir išskubame kalnų takeliu į viršų - mūsų dar laukia ilga ir sunki kelionė. Kepinant 35oC karščiui apie 6 val. einame iki Suher kaimelio 2750 m aukštyje, nuo kurio Nanga Parbat atsiveria visu gražumu. Kita diena einame dar kelias valandas iki stovyklos visai šalia ledyno (3750 m virš jūros lygio).

Verta paminėti, kad kelionėje iki BC (bazinės stovyklos, - red. past.) mums padeda vietiniai porteriai. Jie padeda užnešti dalį maisto ir alpinistinės įrangos, kadangi fiziškai mums nebūtų įmanoma patiems nugabenti atsargų, reikalingų pusantro mėnesio ekspedicijai. Čia Himalajai, o ne kokios nors Alpės!

Dalis krovinio gabenama asilais, kita dalį neša žmonės (porteriai neša ne daugiau 25 kg, mes irgi einame su 15-30 kg kuprinėmis). Stebino porteriu neišprusimas - tik vienas kitas turėjo specialius rėmus/kuprines musu statinėms gabenti. Dauguma tiesiog prisiriša krovinį virve ir bėga apie pora šimtų metrų, o po to ilgai ilsisi.

Į akis krito ir porterių nešvara bei nesirūpinimas savo aplinka - davus jiems gėrybių iš savo davinio, po poros metrų randi tiesiog ant kelio išmestas šiukšles. Be to, pasitaikė ir vagysčių, o vienam alpinistui buvo sulaužytas krovinyje buvęs šalmas. Deja, apie pagarbą svečiams urdu žmonės jau primiršo...


P.S. Teisingą atsakymą rasite teksto pabaigoje

Birželio 9 d. pasiekėm BC, įkurtą po įspūdinga Nanga Parbat Diamiro siena ir Mazeno ketera, jomis karts nuo karto nusirita galingos lavinos. Deja, vaizdais grožėtis negaliu, nes nors ir kaip saugojausi, visgi apsinuodijau maistu. Čia juk visur kirba bakterijos, prie kurių mūsų organizmai nėra pratę.

Nuo skrandžio ligų kenčia beveik pusė komandos. Į detales nesileidžiant jaučiuosi taip, lyg pilve būtų įsikūręs gyvačių lizdas. Kol kas nepadėjo nei rusų romas, nei „Pepsi“, nei sauja tablečių. Belieka rytoj prasėdėti BC ir sveikti.

Tuo tarpu Ernestas Markšaitis su keliais sveikais ar jau pasveikusiais komandos nariais rytoj planuoja pasiekti C1 (Camp 1, pirmoji stovykla virš bazinės stovyklos (BC), - red. past.) - jam skrandžio problemos jau baigėsi.

Saulius Damulevičius, Nanga Parbat BC, 4090 m, 2013-06-09

Kiek porterių gabena ekspedicijos ir BC įrangą? - 187!