Ernestas Pakistane jau nuo birželio 1 d. - užpirko dujų balionėlių, statinių, kuriomis bus transportuojama įranga iki bazinės stovyklos, ir rūpinosi daiktų, kuriuos siuntėme iš Lietuvos išmuitinimu.
Pakeliui į viešbutį pravažiavome pora patikros punktų, kur mums į veidus pašvietė ginkluoti policininkai. Važiuojant mažai mačiau, bet daugiau jaučiau naują atmosferą - keistus (nelabai malonius) kvapus, nuo dienos likusią kaitrą.
Viešbutis rimtas - ENVOY Continental Hotel.
Kitą dieną trise einam kirptis. Galvų skutimas prieš ilgas ekspedicijas yra tapęs tam tikru ritualu. Tai daugiau daroma ne dėl sėkmės troškimo, bet, kaip savotiškas pasikeitimo, atsinaujinimo ženklas prieš sunkų kopimą. Žinoma, panelės dažniausia šio ritualo nepaiso.
Igoris su Ernestu skutasi plikai, aš - prašau ARMY STYLE. Kirpėjas tam akivaizdžiai nepritaria ir padaro reikiamo ilgumo, t.y. trumpumo. Sumokame po 100 rupijų (apie 1 JAV dolerį - 2,5 litų).
Važinėjame po parduotuves taksi. 10 min. kelionė trims kainuoja 1 dolerį ir keletą krūptelėjimų dėl vietinės vairavimo kultūros. Beje, Pakistane eismas vyksta kairiąja kelio puse.
Likusią dienos dalį pakuojame produktus ir įrangą į paruoštas statines. Jas iki bazės mums padės nugabenti agentūros porteriai. Kelionė iki bazinės stovyklos turėtų trukti apie 2 dienas visureigiais (priklausys nuo kelių būklės) ir dar 2-3 dienos pėsčiomis, kol pakilsime iki kalno papėdės - apie 4300 m aukštyje.
Agentūra taip pat pasirūpins mūsų maitinimu bazinėje stovykloje, tačiau viskas virš jos - tik mūsų reikalas. Patys ruošime maršrutą (kabinsime virves) į Diamiro sieną, patys įsirenginėsime stovyklas, patys nešime visus daiktus ir rūpinsimės savo saugumu ir buitimi.
Birželio 6 d. Staiga pabundu visas šlapias nuo prakaito. Turbūt apsinuodijau ir stipriai sergu, pagalvoju. Bandau surasti elektros jungiklį, bet elektros nėra. Neveikia ir ventiliatorius, o pro atidarytas duris tvieskia 35oC karštis. Pasišviečiu žibintuvėliu. Lovoje, kitame kambario gale miega Ernestas (šviesa atsispindi nuo suprakaitavusios plikės, kaip nuo veidrodinio kamuolio diskotekoje), per grindis bėga 1,5 cm ilgio skruzdėlė ir bent pora kartų didesnis tarakonas. Aplink mėtosi alpinistinė įranga, supakuotas maistas, rūbai ir visokie menkniekiai. Taip, dabar jau pamenu - Chilas kaimelis, Pakistanas, Nanga Parbat ekspedicijos pradžia. Užgesinu žibintuvėlį ir tuo pat metu vėl atsijungiu.
---
Naktį riedame Karakorumo magistrale šiaurės link. Verta paminėti, kad tai yra aukščiausias asfaltuotas kelias pasaulyje, jungiantis senuosius Šilko kelio miestus Kasgara Kinijoje su Islamabadu Pakistane. Kartu tai ir vienas gražiausiu kelių. Magistralė labai vingiuota, duobėta, neapšviesta ir be jokių apsaugos bortelių - pats tas šiuo maršrutu važiuoti naktį!
Mūsų vairuotojas, regis, ne naujokas šioje trasoje. Ryžtingai spaudžia akceleratorių, signalizuoja kitiems eismo dalyviams šviesomis ir garso signalu kas 30 sekundžių ir per kelis centimetrus laviruoja tarp pakistaniečių furų, išpuoštų kaip kinietiški drakonai per festivalį.
Kartais autobusiukas priartėja taip arti skardžio, kad aš, sedėdamas pačiame priekyje šalia vairuotojo, jaučiuosi lyg pakibęs erdvėje virš tarpeklio. Norėčiau užsisegti saugos diržą, bet jo nėra. Belieka daryti tai, ką mano vietoje darytų bet koks kitas keliauninkas - atremti galvą į šoninį stiklą ir pasistengti užmigti.
Kelionė iki Chilas užtrunka apie parą. Pradžioje gėrimės įspūdingais vaizdais, bet po kelių valandų dardėjimo sulenktom kojom, kelionė pradeda varginti. Visą kelią kartu su mumis važiuoja ginkluoti policininkai, kurie keičiasi kas 30-50 km įrengtuose postuose. Galvoje tebeskamba neseniai išgirsta frazė: „Trust me my friend. It's safe for you in Pakistan!“ („Patikėk, mano drauge. Pakistane tu saugus“).
Iš tiesų, dauguma sutiktų žmonių (99 proc. vyrai ir vaikai, moterų beveik nemačiau) šypsosi, bando inicijuoti pokalbį. Bando tave kalbinti angliškai, bet patys mažai supranta. Kartais klausia ar mes į Nanga Parbat? Atsakius teigiamai visuomet nušvinta jų veidai ir lydi trumpi „good, very good“ („gerai, labai gerai“).
---
Pagal dabartinį planą, birželio 7 d. išeisime link Nanga Parbat bazinę stovyklą. Kelionė pesčiomis per kalnus užtruks apie pora dienų. O kol kas turime laiko pabendrauti su kitais komandos nariais, kurie susirinko iš Lenkijos, Azerbaidžano, Rusijos, Serbijos, Ukrainos ir Kanados. Didelė dalį šių žmonių su Ernestu pažįstame iš ankstesnių ekspedicijų. Kitų veidai ir vardai neretai figūruoja pirmuose naujienų apie alpinizmą puslapiuose. Dauguma ekspedicijos dalyvių (įskaitant ir abi merginas) jau yra įkopę į bent vieną aštuoniatūkstantininką.
Yra ir tokių, kurie Himalajuose praleidžia daugiau laiko nei savo namuose. Tuo tarpu mane čia kažkodėl vadina „Mr. Google“. Matyt todel, kad akys protingos... O gal todėl, kad jau antra valanda rašau šią žinutę tikėdamasis, kad kažkur pakeliui pavyks rasti internetą arba susikonfiguruoti satelitinį telefoną.
Na, jei skaitote šiuos žodžius, reiškia man pavyko.
Saulius Damulevičius, Chilas 1135m, 2013-06-06.
