Kodėl girti žmonės lipa į ežerus maudytis?
Pirma, alpinistas konferencijoje sulaukė skaitytojo klausimo, ko alpinistai apskritai lipa į tuos kalnus, kodėl taip rizikuoja savo gyvybe, kokių tikslų tuo siekia. A. Kuras teigė, kad priežastys gali būti labai asmeniškos ir jis atsakyti gali tik už save.
Skaitytoja Lialia alpinisto teiravosi, kaip išpuoliai Nanga Parbat paveiks alpinizmą Pakistane. A. Kuras svarstė, kad pirmiausiai tai palies vietos gyventojus, kurie neteks savo pragyvenimo šaltinių.
„Žmonės neteks galimybių užsidirbti, nes tai gana skurdi šalis. Mano žiniomis, šiuo metu uždaryta tik Nanga Parbat bazinė stovykla prie Diamiro sienos, o iš kitos pusės į kalną tebelipa rumunų ekspedicija“, - sakė alpinistas.
Į klausimą, kaip alpinistą asmeniškai paveikė išpuolis Nanga Parbat, A. Kuras atsakė, kad būtent dėl šio įvykio jis rinktųsi kopimui saugesnį rajoną.
Profesionalių alpinistų Lietuvoje – vos du
Skaitytojai Sandrai parūpo klausimas, kiek gi apskritai Lietuvoje yra profesionalių alpinistų. A. Kuras pirma paaiškino, ką reikėtų vadinti profesionalu: „Profesionalus alpinistas yra tas, kuris gauna iš alpinizmo pinigus. Tokių alpinistų Lietuvoje gal vos du. Tačiau techniškai pasiruošusių ir fiziškai stiprių alpinistų netrūksta. Net ir žemiausiuose paprasčiausiuose kalnuose, kur galima lengvai pasivaikščioti be ypatingo pasiruošimo ir technikos, įmanoma rasti ir pakankamai sudėtingų ir pavojingų maršrutų“.
Konferencijos svečias sulaukė klausimų ir apie alpinistų iš Nanga Parbat įrangos pargabenimą. A. Kuro teigimu, įranga rūpinsis kelionių firma, kuri buvo atsakinga už ekspedicijos leidimus, transportą, alpinistų saugų nugabenimą į kalnų rajoną, teikė porterių paslaugas. Geranoriškai stengiasi padėti ir ambasadorius, tačiau svarbiausiu klausimu išlieka žuvusio Ernesto Markšaičio palaikų pargabenimas.
Ginklai savaime programuoja konfliktą
Skaitytojas Tomas uždavė klausimą, ar nereikėtų alpinistams, vykstantiems į pavojingas kopimo vietas, apsiginkluoti. A. Kuras teigė, kad ginklai – ne išeitis. „Įsivaizduokite lenkų ekskursiją atvykusią į Vilnių su automatiniais ginklais... Ginklai automatiškai programuoja konfliktą“, - sakė alpinistas.
Galbūt reikėtų siekti, kad į teritoriją, kurioje žuvo alpinistai, daugiau lietuviai nevyktų? Kaip manote, ar alpinistai supranta, kad ten pavojinga ir neverta rizikuoti savo gyvybe? - tokį klausimą kėlė skaitytojas Tomas.
„Po įvykių Pakistane, Užsienio reikalų ministerija išplatino pranešimą, kuriame rekomenduojama į tą regioną nevykti bent pusę metų“, - į skaitytojo klausimą atsakė A. Kuras.
Kalbėdamas apie žuvusį alpinistą E. Markšaitį, A. Kuras paminėjo, kad alpinistas, vykdamas į kalnus, buvo apsidraudęs. Skaitytojams teiraujantis, ar valstybė numato kokią nors paramą alpinisto šeimai, teigė, kad kol kas jokia parama nenumatoma. Kokia praktika taikoma kitose šalyse A. Kuras atsakyti negalėjo.
Alpinistų žūtys – likimas ar atsitiktinumas?
Skaitytoja Genė GRYNAS.lt redakcijoje viešinčiam alpinistui A. Kurui uždavė tokį klausimą: „Jūsų nuomone, ar buvo įmanoma išvengti tokio išpuolio, kuris įvyko Nanga Parbat? Juk viską iš esmės lėmė alpinistų išsiskirstymas bazinėse stovyklose. Jeigu toje bazinėje stovykloje, kurioje buvo aukos, jų tuo metu nebūtų buvę, žūčių neskaičiuotume dešimtimis“.
Jis nenorėjo sutikti, kad alpinistai, kopdami į kalnus, savaime priima ir mirties riziką: „Stengiamės visą laiką riziką sumažinti iki minimumo. Prieš tai ruošiamės, treniruojamės, o kalnuose stengiamės elgtis saugiau. Mirtis mus sukrečia lygiai taip pat, kaip ir bet kurį kitą žmogų. Į kalnus mes neiname mirti“.
Ko bus pasimokyta iš įvykių Nanga Parbat?
Apie patirčių pamokas klausiamas A. Kuras pripažino, kad gyvenime skaudžios patirtys išmoko daugiau nei malonios.
„Gaila, bet bloga patirtis dažnai yra naudingesnė už gerą patirtį. Skaudūs įvykiai paliečia mus daug stipriau nei malonūs atsitikimai. Iš skaudžių įvykių pasimokome daugiau“, - į skaitytojų klausimą atsakė alpinistas.
