Alpinistai: meilė kalnams žmoguje tūno tarsi vėžio ląstelė

Penktadienį GRYNAS.lr konferencijoje lankėsi alpinistai Artūras Bazys, Julius Survila ir Paulius Jakutavičius. Jau šiandien jie išvyksta į Alpes, kur kurį laiką pasitreniravę lips į Eigerio kalną ir filmuos dokumentinį filmą. Ekspedicijos tikslas per du metus sulipti į šešias šiaurinės Alpių sienas.

Sunkiausia – kova su savimi

Vienas iš pirmųjų klausimų, užduotų alpinistams, - kas sunkiausia kopiant į kalnus. Kiekvienas į šį klausimą atsakė skirtingai.

„Pusiau juokais sakau, kad sunkiausia yra nueiti į tualetą, bet iš tiesų, sunkiausia yra treniruoti psichologiją. Išlikti stabiliam, nepulti į paniką. Tas pasiekiama tik per ilgametę praktiką, to neišmoksi iš kokios nors knygelės“, - sakė J. Survila.

Jam antrino ir kolega A. Bazys, teigdamas, kad alpinizme sunkiausia yra kova su savimi. Jeigu žmogus susvyruoja ir dar susvyruoja partneris, situacijos gali baigtis ne taip, kaip tikiesi.

„Sunkiausia yra leistis. Nes susileidimo metu norisi atsipalaiduoti, bet daugiausiai nelaimingų atsitikimų nutinka leidžiantis“, - pasakojo P. Jakutavičius.

Antrosios pusės palaiko

Paklausti, kaip į tokias keliones reaguoja jų antrosios pusės, alpinistai džiaugėsi, kad yra palaikomi.

„Mūsų visų antros pusės yra tokios, kurios pačios eina į kalnus, todėl supranta ir palaiko. Bet kai žmogus supranta, kur lipame, realiau vertina ir rizikas, todėl pergyvena žymiai labiau ir išleisti mus yra sunkiau“, - pasakojo J. Survila.

Alpinistai teigė, kad ypač lygumų žmones labai traukia kalnai, o jų meilė glūdi žmoguje ir tam tikrom situacijom pasireiškia.

„Meilė kalnams žmoguje slypi kaip ir vėžio ląstelės, tik turi būti situacijos, kai jos išlenda. Septintoje klasėje išvažiavau su tėvais į Kaukazą slidinėji, norėjosi sužinoti, kaip užlipti į kalnus, kas ten yra viršuje. Dar būdami studentais pradėjome išvažiavimus į kalnus“, - prisiminė A. Bazys.

Prisiminė situaciją, kai negalėjo kristi

Paklausti, į kokią ekstremaliausią situaciją kalnuose alpinistai yra patekę, jie sunkiai išskyrė koki nors konkretų įvykį. Anot jų, tokių situacijų būna daugybė ir kiekviename kopime.

„Lipant tokius sudėtingus maršrutus, visuomet atsiduri pavojingų zonų ribose. Tokių situacijų būna kiekvieną kartą, svarbu grįžti po jų sveikam ir gyvam. Pavyzdžiui, vieną kartą, pradėjome lipti ir oro sąlygos vis blogėjo. Teko lipti labai atsargiai, kad grįžtume namo, nedarant saugos taškų, o tai reiškia, kad negalėjome klysti ir kristi“, - sakė J. Survila.

Tačiau alpinistai teigė, kad baimės jausmo kalnuose negalima prarasti. Sveika baimė yra privaloma, o baisu lipti su tais, kurie nebijo, tai tarsi savisaugos instinktas. Taip pat, anot jų, alpinizmas nėra mūšio laukas, kur kažkas turi mirti. Tiesiog reikia sugebėti įvertinti savo gebėjimus ir situaciją ir nedaryti nelogiškų klaidų.

Dar vienas visiems rūpimas klausimas, yra koks jausmas apima kritimo metu: „Kritimo pradžios akimirka yra ilgesnė nei pats kritimas, po to viskas vyksta labai greitai. Viskas priklauso nuo situacijos, gali jausti kaip smūgį per kojas ir žemės po tavimi nebėra. Uolom laipiojant, jeigu nepavyksta pralipti atkartos, tiesiog nušoki iki kito saugos taško.“

Abejoja, ar norėtų, kad vaikai liptų į kalnus

Patys alpinistai iš šalies atrodo bebaimiai: jie lipa į aukščiausius kalnus, priimdami visus pavojus ir iššūkius, tačiau paklausti, ar norėtų, kad jų vaikai pasuktų tokiu pačiu keliu, kai kurie suabejojo.

„Iš tėvo pozicijos, nenorėčiau, kad jie liptų tokius sudėtingus maršrutus. Laipiojimas uolomis ar kalnų žygiai yra kas kita, tačiau iš grįžtant tokių maršrutų būtų per sunku laukti“, - sakė J. Survila.

Linksmą istoriją prisiminė ir A. Bazys: „Kai vaikai buvo maži, laipiojome olomis. Ir vaikas lipo, nieko nesakė, bet po to pareiškė, kad tikrai žino, kad šis sportas ne jam. Ir dar dabar nelaipioja, o futbolą žaidžia.“

Kolegų nelaimės neatbaido

Paklausti, ar nekilo minties po kolegų mirčių mesti šį sportą, alpinistai tik kraipė galvomis.

„Jeigu tu jau pasirinkai šitą kelią ir tau to reikia, negali būti, kad kitų žūtis darytų tau įtaką. Jei taip yra, reiškia, kad tu dar nesi tvirtai nusprendęs Liūdniausia yra, kai kalnuose žūsta jauni, nepatyrę žmonės, kurie net nežino, kodėl jie eina į kalnus“, - teigė A. Bazys.

Jam antrino ir P. Jakutavičius: „Man kitų nelaimės yra impulsas pagalvoti, kur buvo klaida toje situacijoje, kas buvo padaryta blogai. Baisiausia, kai žinai, kad tokius dalykus esi daręs ne kartą, o tau tos klaidos nieko nekainavo.“

Paklausti, ar į kalnus galima lipti tik retkarčiais alpinistai teigė, kad tai yra netgi pavojinga.

„Lipti retkarčiais tai reiškia, kad didini rizikos ir pavojaus koeficientą, nes nelavini patirties ir įgūdžių ir neruoši savęs. Pavojingiausi veiksmai yra tada, kai tu atsistoji nuo kėdės ir bandai lipti į kalnus“, - juokėsi A. Bazys.