Susilažinau pats su savimi: pasakys visą teisybę ar daug ką nutylės? Laimėjau, nes nuojauta kuždėjo – nutylės. Mat sakyti daugiau teisybės – nepatriotiška. Dar imsime ir susigundysime... O juk laidos vedėjas kelis kartus karštai pabrėžė – patriotizmas – vienas iš svarbiausių suomių bruožų.
Tuose mano pasvarstymuose prisidėjo ir išteklių naudojimo klausimai. Visi Rio de Žaneiro, Kioto, Kopenhagos ir kiti pasaulio vadų nutarimai, rezoliucijos, kad ir apie ką bekalbėtų, galų gale sueina į vieną tašką – santūrųjį vartojimą. Žinoma, šiandien visa tai jau virto politine rutina, apeigine maldele, kuri reiškia tik pageidavimą. Taip pat – milžiniška pasauline pinigų plovykla. O tikrasis tikslas – prikimšti pilvą, tai yra gyventi vis geriau, patogiau. Jis nesikeičia.
Pagal minėtą televizijos laidą pavyzdys mums turėtų būti Suomija. Bet panižo ieškoti kažkokio patikimesnio atspirties taško. Na, pramonė, žemės ūkis, gyvulininkystė, žvejyba, miškas – taip, svarbūs dalykai, tačiau tik pietinėje ir pietvakarinėje Suomijos dalyje. Toliau į Šiaurę – jau miškatundrės, tundros, elnių ganyklos, Kalėdų Senelio valdos. Dauguma žmonių susispietę čia, prie Suomijos įlankos.
Pagalvojau, ar palyginimui netiks štai toks beveik absoliutus civilizacijos rodiklis. Namuose po ranka turėjau tik ankstyvus – 1925, 1926, 1927 – metų duomenis. Vėlesnių prieškarinių patingėjau ieškoti. Manau, kad proporcijos vėliau mažai pasikeitė.
Taigi – kiek 100 gimusiųjų tenka mirusių vaikų iki vienerių metų amžiaus?
1927 m. Suomija – 9,7 proc.
1927 m. Lietuva – 15,1 proc.
Dar palyginimui – Estija 11,5, Latvija – 9,6 proc.
Pagal šį rodiklį mus lenkė tik Rumunija (20,9), Vengrija (18,5), Čekoslovakija (15,7).
Tie suomių kūdikiai buvo atsparesni? Ne. Absoliuti dauguma gyveno palyginti civilizuotame, moderniame Baltijos pakraštyje, kuris labai išsivystė carinei Rusijai įtraukus Suomijos didžiąją kunigaikštystę į imperijos sudėtį su autonomijos teisėmis.
O kur dingsi? Didysis Brolis nekantriai trypia už durų su šautuvu rankose. Geriausia išeitis – įsileisti vidun ir įpilti stiklinę absoliuto. Net ir lovą pakloti.
Paskiau tas Didysis Brolis pamatys, kad suomis ir arklį geriau pakausto, ir roges tvirtesnes padaro, ir dažniau blaivus būna. Va ir naujų užsakymų suomis gauna. Jau ne už dyka.
Su tuo klausimu suomiai vėliau susidurs dar ne sykį. Kol pagaliau supras, jog absoliuto stiklinė geriau nei Manerheimo linija. Metams bėgant ta nuolaida atsiperka tūkstančius kartų. Patriotizmas? Nepriklausomybė? Taip, tačiau jais sotus nebūsi, be to, ir išeities nėra.
Negalima nesižavėti suomiais per 1939 m. prasidėjusį karą su Tarybų Sąjunga. Suomiai pirmieji parodė, jog Didžiajam Broliui galima žiauriai sugurinti snukį. Na, jėgos buvo nelygios, teko nusileisti, prarasti teritorijų ir pasirašyti žeminančią bendradarbiavimo sutartį, įsipareigoti, kad Suomija bus „neutrali.“ Tai reiškė – Tarybų Sąjungos satelitas.
O ką daryti?
Kadangi pagal tas sutartis Suomija virto agresoriumi, teko mokėti ir kontribucijas. Dolerių neturėjo. Tad sutarė – Didžiajam Broliui tieks gaminius: laivus, stakles ir visa kita.
Suomiai žinojo – teks sunkiai ir kokybiškai padirbėti. Bet kai šiek tiek atsikvėpė, netruko pajusti, jog jie vartosi it inkstas taukuose – iš Tarybų Sąjungos pusvelčiui plaukia žaliavos, iš Vakarų – finansinės ir technologinės investicijos. Gynybinės išlaidos sumažėjo maždaug iki pasieniečių būrių, žiūrėjusių, kad iš Tarybų Sąjungos į Suomiją niekas nepaspruktų. Švietimo išlaidos sudarė vos ne trečdalį biudžeto.
Kodėl paminėjau tą atskaitos tašką, kasmet mirštančių kūdikių skaičių? Jis rodo, kad mūsų, Suomijos ir Lietuvos, starto pozicijos buvo nevienodos jau tada, senais laikais. Suomiją atspindėjo tik pietinis industrinis pakraštys. Pagal bendrą išsivystymą beveik pusė Suomijos teritorijos buvo žemesnio lygio nei Lietuva. Tačiau per pokario metus suomiai atsidūrė tokiose išimtinėse sąlygose, apie kurias daug šalių gali tik pasvajoti. Kaip ir Didysis Brolis.
Teisybė, pagal pokarinę bendradarbiavimo sutartį Didįjį Brolį teko ne tik vaišinti absoliutu, bet ir pakviesti į lovą, kurią jau šildė suomio žmona.
Tokia buvo „neutraliteto“ gerovės kaina.
O ką veiksi?
Bet štai šioje vietoje susiduriu su problema, kurios nei suprasti (nei juo labiau išspręsti) negaliu. Gal kas padės?
Visą civilizuotą pasaulį dabar lyg ir valdo viena šventoji karvutė – aplinkos apsauga, kurios kertinis akmuo – asmeninio vartojimo varžymas. Na, jei norite – saikingas, taupus vartojimas, tik tas saikas kiekvienoje šalyje – vis kitoks.
Pagal skrupulingus įvairių specialistų apskaičiavimus ir ES išvadas šiuo metu kiekvienas suomis Žemės išteklių sunaudoja tris kartus daugiau nei lietuvis. Pagal tą rodiklį Suomija lenkia net Vokietiją. Vadinasi, suomis iš šventosios karvutės išžinda tris kartus daugiau nei lietuvis. Žiūrint vien į ateities energetikos poreikius, suomiai spenį turėtų dar labiau apžioti. Taigi statosi sau naujas atomines elektrines, nes dujos, nafta brangs, o miškų kirtimų atliekomis elektrinių nepapenėsi, HE resursai beveik išnaudoti.
Nebūtinai tas spenelis turi styroti Suomijoje. Jos pietinio ar pietvakarinio pakraščio miškuose tvarkingai ūkininkaujama, tik, va, popieriaus, baldų ir celiuliozės pramonei tų išteklių neužtenka. Tokie pat miškai kažkada buvo ir Pietų Karelijoje. Kai jie atiteko Didžiajam Broliui, tas kirto be atvangos ir vežė į Suomijos fabrikus. Kad padarytų gerą gaminį. Dabar galima gražiai palyginti, kaip atrodo Rusijai priklausantys Karelijos miškai ir suomiškieji. Taigi suomiai kirto miškus, tik ne savais kirviais, o pelną ėmė sau. Tai buvo geras biznis. Senesnieji mūsų spaustuvininkai dar prisimena laikus, kai suomiškas popierius buvo vos ne aukso vertės ir eidavo dažniausiai tik marksizmo klasikų knygoms ar žurnalui „Komunistas.“
Tad ar šiame globaliame pasaulyje svarbu, kur šventosios karvutės spenys styro? Ne. Jei būtume padorūs pasakytume: suomiai pasauliui kenksmingesni negu lietuviai, nes kiekvienas suomis sudoroja tris kartus daugiau Žemės obuolio nei lietuvis.
Bet taip nepasakysime, nes vis važiuojame į krizės apimtą Airiją, kuri yra absoliutus to ėdimo lyderis (Suomija – antroje vietoje. ES duomenys).
Egzaltuoti aplinkos apsaugos gynėjai net alpsta pasakodami ir rašydami, kaip gražu ir tvarkinga toje Suomijoje. Tad kuo jie minta, kuo namus šildo, ką į automobilių bakus pila, jeigu net didžiausią brangenybę – nikelio kasyklas – atėmė Didysis Brolis?
Karalių rūmuose irgi būna gražu. Bet iš kur jie atsirado?
Didelę dalį mūsų gyvenimo sudaro ieškojimas atsakymo į klausimus „Kas?“, „Kodėl?“.
„Kas?“ – dažniausiai paprastas ir aiškus kaip kulnas. „Kodėl?“ – ir įdomiau, ir sudėtingiau.
Deja, tą televizijos popietę svarbiausių atsakymų į „Kodėl?“ nesulaukiau. Viskas nuplaukė su „Nokia“ istorijos puta. Už kiek ir kada galima parduoti „neutralitetą“ – nė žodžio. O ko gėdytis? Kur dingsi, jei į duris beldžiasi Didžiojo Brolio šautuvo buožė?
Su pagrindine laidos teze – „Suomiai protingesni“ – tenka sutikti. Kai rusai su vokiečiais sutarė Baltijos dugnu tiesti dujotiekį, Suomijos vyriausybė iš pradžių pasimaivė – na, gal ne, juk vamzdis gulės prie pat mūsų krantų. Be to, gali būti pažeistos įvairiausios jūros ekologijos ar kaip ten jos vadinamos... Taip sako aplinkos apsaugos specialistai. O svarbiausia – priešinasi pakrančių miestų miestukų gyventojų bendruomenės. Va į savo rinkėjų norus privalome atsižvelgti.
Dujininkai atsižvelgė. Bendruomenėms užmokėjo. Nemenkai. Ir už nieką – tie vamzdžiai jūros dugne ties Suomija niekam nepakenks. Šantažėlis, bet labai mielas. Suomiai tikrai protingesni – gavo pinigų ir burnos nebeaušina. O kam aušinti, jei lietuviai, neturėdami ką veikti, o gal pikti, kad ne prie jų krantų vamzdis eis, vis dar protestuoja?
