aA
Tai ne mano sugalvotas klausimas. Tą pasakymą ne sykį esu girdėjęs. Ar tik ne iš žvejų?
© A.Solomino nuotr.

Žinoma, lydeka ir šiaip graži. Tarp meškeriotojų įsigalint principui „pagavai – paleisk“, dažnas jų, pagavęs stambesnę žuvį, ją tik pasveria, nufotografuoja, pabučiuoja ir vėl paleidžia vandenin.

Bet dauguma žuvų vis dėlto parkeliauja namų virtuvėn. Ir čia visiems namiškiams lydeka pasidaro pati gražiausia, pasivoliojusi keptuvėje.

O stirna graži tik miške. Gyva.

Tokio požiūrio laikosi daug žmonių. Iš čia – ir dažnoka neapykanta medžiotojams.

Tuo sykiu meškeriotojams – nieko. Gal tik šmaikštūs anekdotėliai apie juos. Ir nuostaba – iš kur tiek kantrybės, žvarbią žiemos dieną kiurksoti prie aketės?

Ir man gyva stirna vertingesnė už lydeką. Nors žinau, jog toks požiūris nesąžiningas. Ir stirna, ir lydeka – dvi gyvybės. Taigi klausimas – kuri gyvybė vertingesnė? Kaip pasverti?

Tikslių Temidės svarstyklių nerasime. Nes šiuo atveju atsiranda įtakingas advokatas – emocijos. Vandens pasaulis mums buvo, yra ir, matyt, dar ilgai bus svetimas. Šiltakraujė gyvybė buvo ir liks artimesnė nei šaltakraujė. Jeigu tai pavadinčiau neįveikiama rasine diskriminacija, galvoju, labai nesuklysčiau.

Gal dėl to kai kas taip aršiai puola medžiotojus ir nė pusės blogo žodžio neištaria apie meškeriotojus. Su šautuvu išeiti girion turi teisę tik suaugęs žmogus, o meškerėlę į rankas paima ir vaikas. Jei jam pavyksta sugauti keletą aukšlikių, kuojūkščių, ešeriukų – namuose dažnai laukia laimingas katinas, o kartais ir miela mamytė ar močiutė, kurios nepatingi pačirškinti tų varganų žuvelių. Vaikutis irgi laimingas – savo laimikį valgo!

Jeigu iš teismo salės išvarysime advokatą vardu emocija, tai paaiškės, jog vaikutis, savo malonumui, visai ne dėl valgio, sudorojo bent keletą gyvybių. Tačiau advokatas emocija grįžta ir sako: meškeriojimas - tai mielas užsiėmimas, kurį mėgsta šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų.

Tai teisybė. Pažįstu ne vieną tėvą, ne vieną pedagogą, kurie sako – žūklė vaikus atitraukia nuo kompiuterių, jie nebesitrina pakampėmis, iš arčiau susipažįsta su gamta. Galiu tik pritarti – taip dažniausiai ir būna.

Ir man gyva stirna vertingesnė už lydeką. Nors žinau, jog toks požiūris nesąžiningas. Ir stirna, ir lydeka – dvi gyvybės. Taigi klausimas – kuri gyvybė vertingesnė?

Bet ne dėl to net žaliausiai žaliausieji neprotestuoja prieš meškeriojimą. Jie gerai supranta, jog toks protestas būtų mirtinai pavojingas jiems patiems.

Teisybė, buvo pritarta pačių meškeriotojų sugalvotai idėjai „pagavai – paleisk“. Tik neįsigilino į jos esmę, nes patys meškeriotojai netrukus ėmė svarstyti, ar tai – ne akių dūmimas, kalbant apie pagarbą žuviai. Jei kam žūklė pasiseka, pirmasis klausimas paprastai būna toks: ar didelė užkibo? Antrasis - ar ilgai kovojai?

Štai ir išlenda yla iš maišo. Jei „kovota“ pusvalandį ar valandą – adrenalino gauta daug, smagumo – per akis. O kad žuvis, pakibusi ant kabliuko, kankinosi iki sąmonės netekimo – tai jau smulkmena. Juk pritraukta prie valties ar kranto buvo dar gyva? Žiopčiojo? Paskiau buvo paleista? Na, ir šaunu.

Kol medžiojau, labiausiai būdavo gerbiami tie šauliai, kurie vienu taikliu šūviu nukauna žvėrį. Staiga trūksta styga – ir tiek. Dabar šautuvai patobulėjo, atsirado optinių taikiklių, todėl manau, jog taiklių šaulių turėjo padaugėti. Galiojo ir tebegalioja nerašyta medžiotojų taisyklė – nesuteikti medžiojamam gyviui papildomų kančių.

Meškeriotojų idėja „pagavai – paleisk“ iš esmės paremta ta kančia, smagumu, kurį suteikia po ilgų varžybų įveiktas laimikis ir apgaulinga gailestingojo samariečio užuojauta – nukankintą paleisti laisvėn. Jau geriau be vaidybos parsivežtų keptuvėn... Vienintelis pateisinimas – jei žuvis mažesnė nei leidžia taisyklių normos. Gal dar ir tais atvejais, kai kabliukas būna giliai įrytas.

Bet tas gyvybės įkainių skirtumas sudomino ne vien dėl stirnos ar lydekos. Neseniai rašiau apie medžiokles. Patys komentatoriai užvedė ant minties: medžioklė – niekšybė, nes iš skerdyklų gauname tiek mėsos, kiek mums reikia.

Taigi čia vėl sueiname į vieną, šiltakraujų gyvūnų plokštumą.

Buvo laikai, kai skerdyklose (mėsos kombinatuose) su gyvuliais buvo elgiamasi „kaip su gyvuliais“. Pats ne sykį mačiau – kol tie jautukai ar karvytės būdavo bendrame aptvare, jautėsi pusėtinai. Bet tempiami skerdyklon stodavo tarsi ant „žaliosios mylios“ (buvo toks JAV filmas apie mirties bausmę elektros kėdėje). Gyvuliai kažkaip pajusdavo mirties kvapą. Žinoma, jis ten tirštai tvyrojo, nes telkšojo kraujo balos.

Ta gyvuliukų kelionė „žaliąja mylia“ užtrukdavo. Spyriodavosi, bjaurybės. Be to, žymiausi pasaulio dietologai ir mėsos žinovai nustatė – kuo daugiau tos baimės ir kančios – tuo prastesnė mėsa. Tada gyvūnų gerovės ir globos organizacijos pareikalavo, kad galvijai būtų užmušami kuo staigiau, patikimiau. Dabar taip ir daroma. Tokie mums privalomi ES standartai iš skyriaus „Humaniškas elgesys su gyvūnais ir rūpinimasis jų gerove“.

Iš tikrųjų „žaliosios mylios“ pabaigoje kraujo balos nebetelkšo, jautukas ar karvytė įvedami į tokį patogų aptvarėlį („boksą“), kurio sienos paslankios ir gyvulį suspaudžia iš visų šonų, kad negalėtų nė krustelėti. Tada pneumatiniu įtaisu kakton trenkia strypelis, galvijas praranda sąmonę ir greitai su visu aptvarėliu atsiduria kitame ceche, prie skerdimo konvejerio. Gyslos prapjaunamos tik čia. Kraujas išteka, gyvuliui dar neatgavus sąmonės. Taigi galima sakyti, jog jautukas ar karvytė nė nesuprato, kas nutiko.

Ožkoms, avims iš abiejų galvos pusių paleidžiama elektra, jos krenta, irgi praradusios sąmonę. Kruvinas darbas prasideda ten toliau, ceche.

Kiaulės suvaromos į aptvarą, kuris gali nusileisti net 4 metrus žemiau grindų. Čia jos gauna labai stiprią CO2 dozę (šios dujos smarkiai sunkesnės už orą). Toje dujų kameroje jos irgi praranda sąmonę ir skubiai gabenamos į cechą, arčiau peilių.

Paukštynuose – kaip kur. Jei paukščių nedaug, užtenka prie galvučių prijungti elektrą, paskiau – čirkšt po kaklu, ir viskas. Stambiuose paukštynuose įdomiau. Pavyzdžiui, broileriai už kojyčių žemyn galvomis kabinami ant besisukančio konvejerio kablių, toje trumpoje kelionėje pasiekia vonią su vandeniu, į kurį nori nenori tenka įkišti galvą. Vonelėje, kaip ir per kablius, taip pat srūva elektra. Kai elektros grandinė per broilerį susijungia – štai ir pabaigos pradžia. 

Jei nesėkmingai atsipagiriojęs kaimo skerdikas nevykusiai padurdavo seną kuilį, o tas ištrūkdavo, tada viso kaimo vyrai vaikydavosi jį po laukus, kol pagaliau pribaigdavo. Ir paskiau visiems būdavo gardaus juoko.

Buvo pasklidę gandai, jog Turkijon išvažiavo grupė mūsų skerdikų, kad išmoktų gyvulius pjauti taip, kaip reikalauja islamo ar judėjų tradicijos. Neteisybė. Net tenykštės košerinės mėsos gamintojai turi mokytis keletą metų to meno ir tik tada gauna sertifikatą. Mat pagal minėtas tradicijas pjauti galima tik gyvą, „sveiko proto“ gyvulį. O apsvaigintas – jau lyg ir gaišena. Gaišenų tos tradicijos maistui naudoti neleidžia. Žinoma, jautukus gabenti kur nors Turkijon jau išdorotus pigiau nei gyvus, bet vargu ar tarp mūsų skerdikų atsiras tokių, kurie patys leisis apipjaustomi. O be šito – nė iš vietos.

... Palyginus su tuo, kas būdavo anksčiau, humanizmo padaugėjo gal dešimteriopai. Dietologai tvirtina, jog mėsoje sumažėjo „mirties baimės nuodų“. Ir kur nesumažės! Prisimenu: jei nesėkmingai atsipagiriojęs kaimo skerdikas nevykusiai padurdavo seną kuilį, o tas ištrūkdavo, tada viso kaimo vyrai vaikydavosi jį po laukus, kol pagaliau pribaigdavo. Ir paskiau visiems būdavo gardaus juoko.

Taigi iš plokštumos „stirna – lydeka“ atsidūrėme lygiaverčių šiltakraujų gyvūnų plokštumoje. Kodėl ir tik ką atvestas veršiukas, ir stirniukas mums visiems vienodai mieli ir nė negalvojame apie jų likimus, kuriuos pasąmonėje jau esame nubrėžę? Kodėl stirna vėliau daugeliui iš mūsų atrodys vertingesnė nei telyčaitė? Kada ir kodėl įvyksta tas požiūrių virsmas?

Štai ir dabar įsivaizduoju plokštumą, ant kurios – balta laboratorinė pelytė, kurią taip mėgsta auginti vaikai, ir voveraitė. Gaunu negailestingą įsaką – kurią pirmąją pasiųsti giljotinon?

Žinau, kad pelytė, nuo tos plokštumos nubėgusi, gal kur sugrauš grūdelį antrą. O voveraitė, aptikusi dagiliuko lizdą, išgers kiaušinius ar suės mažyčius dagiliukus.

Ir vis dėlto – atleisk, pelyte... Deja, nė nežinau, kodėl tave giljotinon nė neabejodamas siunčiu. Jei ne tu – būčiau priverstas nuosprendį skelbti voverytei. Bet jai randu kažkokių lengvinančių aplinkybių. Kokių? Nežinau.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Aktyvistai per naują protestą prieš klimato kaitą blokavo Jungtinės Karalystės kelius (9)

Per naujas demonstracijas už greitesnius veiksmus dėl klimato aktyvistai pirmadienį blokavo kelius...

Vienas aukščiausių jūrinių akvariumų Baltijos šalyse pasipildė naujais gyventojais (9)

Į aukščiausių pasaulio akvariumų dešimtuką patenkantis Kaune įsikūrusio prekybos ir...

Vokietijos ekonomikos ekspertai siūlo apmokestinti CO2 taršą (27)

Vokietijos vyriausybės patarėjų ekonomikos klausimais taryba ragina Vyriausybę tiesiogiai...

Birštone lankytojams atidaromas apžvalgos bokštas: vaizdai gniaužia kvapą (6)

Penktadienį Birštone lankytojams atveriamas apžvalgos bokštas .

Japonijoje prisiriję plastiko nugaišo devyni elniai (2)

Japonijos istorinės sostinės Naros parke prisiriję plastiko nugaišo devyni elniai,...

Top naujienos

Prezidento rinkimų kampanija: VRK skelbiami finansiniai duomenys skiriasi kaip diena ir naktis (1)

Kuo tikėti – pasibaigusios šalies Prezidento rinkimų kampanijos išlaidų duomenis skelbiančia...

Griežtas eksperto vertinimas Lietuvos prekybos tinklams: verdantys savose sultyse ir nekūrybiški

Mažmeninė maisto prekyba Lietuvoje jau kurį laiką yra išsiplėtusi už fizinės parduotuvės...

Kitokia ekskursija po serialo „Černobylis“ užkulisius: paslaptys apie paliktas klaidas ir kūrėjų dovanas Fabijoniškių gyventojams

Lietuviai apie kuriamą serialą „ Černobylis “ sužinojo gerokai anksčiau, nei likęs pasaulis....

Dabar pats puikiausias metas turtuoliams pasišvaistyti dėl nekilnojamo turto

Tikras džiaugsmas milijardieriams: dabar, kai rinka užtvindyta prabangių būstų, o pirkėjai...

Lietuviškoji Venecija: atradę šį kraštą pamiršta Lietuvos pajūrį (44)

Pamario kraštas – vandenų apsuptas Lietuvos regionas, kurį sudaro visa Šilutės rajono vakarinė...

Šarūnas Jasikevičius Kaune lieka dar bent metams likti turėtų ir abu naujokai (29)

Paskutiniais metais su ryškiausiomis Kauno „Žalgirio“ pergalėmis Eurolygoje siejamas Šarūnas...

„Valstiečių“ taryba balsavo kitaip, bet Pranckietis lieka: tai gali turėti pasekmių papildyta 19:34 (384)

Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjungos taryba balsų dauguma patvirtino koalicinę sutartį, pagal...

Keičiantis orams kils liūtys, perkūnijos, stiprus vėjas (23)

Įsigalėjęs vėsus ir drėgnas šiaurės vakarų oro srautas neleidžia įsitvirtinti šiltesniems,...

Kūdikių pilvo diegliai: gydytojas Vaidotas Urbonas įvardijo vienintelę priemonę, kuri iš tiesų padeda (73)

Kūdikių pilvo diegliai – visų tėvų siaubas. Bet, pasak gydytojo gastroenterologo Vaidoto...

Buvau neištikima visiems savo vaikinams, tačiau nė trupučio nesigailiu (255)

„Mes sėdėjome ant jo lovos taip arti, kad nors nesilietėme, jaučiau nuo jo kūno sklindantį...