Praėjus porai metų po kalnapušių gaisro Neringoje, apsilankiau toje gaisravietėje. Apdegusios pušelės jau buvo iškirstos, plytėjo juodai pilka erdvė. Buvo aišku, kad kalnapušių čia nebereikia, būtina arba sodinti naują įvairų jauną mišką, arba tik medžių guotus, sutvarkant vietovę poilsiui.
Bet užmiršome, jog būtent čia, prie kelio, kažkam atėjo į galvą pasodinti baltažiedžių robinijų, dar akacijomis vadinamų. Užaugę medeliai nudegė, buvo nukirsti. Bet po žeme jie paliko galingą gyvybės užtaisą – šaknis, kurios driekiasi gana toli. Kol virš galvos kalnapušių kepurė, tol šaknų ūgliai niekur neskuba. Bet vos tik viskas nudegė – šaknys tarsi sprogte sprogo – per tuos porą metų spėjo pasipilti į visas šalis.
Dabar robinijos užsikariavo sau apie 12 hektarų. Ten jos – vienvaldės lyderės, kitus medžius, mėginančius sudygti, užaugti, smaugte pasmaugia.
Robinijų slaptieji desantai jau lūkuriuoja ir kalnapušių tankumynuose. Ten sėkleles nunešė paukščiai. O jei sėklelė pataikė į gerą vietą – išsyk įsitvirtino. Skuba augti aukštyn, bet dar labiau skuba po žeme, kad šaknys kuo greičiau ir plačiau pasiskleistų aplink motininį medį.
Kirvis nieko nepadeda. Rauti šaknis – Sizifo darbas.
Reikia pripažinti – kai pavasariui baigiantis robinijos žydi – būna gražu ir labai medumi kvepia. Visi medžiai – pilni bičių.
Bet robinijų miškeliuose nelabai jauku. Tai tau ne Juodkrantės pušynas. Kad jos Neringoje plės savo valdas – nekyla abejonių. Šiuo metu vienintelė įmanoma sutramdymo priemonė – tik cheminiai preparatai. Bet Neringoje juos naudoti draudžiama. Tokie nacionalinio parko, pasaulio paveldo įsipareigojimai.
O gal nereikia nieko daryti? Tegul sau auga. Juk kažkada kalnapušės irgi buvo Neringai svetimas augalas, bet pripratome, be jų net sunku įsivaizduoti tą smėlio juostą.
Tačiau jei laukiame agresyvaus puolimo, tai labai abejoju, ar verta paraidžiui laikytis kažkada parašytų nuostatų. Taip jau sykį padarėme, kai, sekdami Vakarų valstybių pavyzdžiu, rezervatuose uždraudėme įprastą žmonių ūkinę veiklą. Beveik pražudėme Žuvintą, kuris apėjo krūmynais, viksvynais, nendrynais, tiesiog akyse sunyko garsioji Kretuono sala, nes joje niekas nebeganė veršių, visa užžėlė, paukščiams nebeliko vietų perėti. Taigi teko imtis kirvio, ganyti specialios veislės galvijus, žiemą pjauti nendrynus.
Visi lyg susitarę buvome užmiršę, jog tos mūsų brangiausios rezervatinės vietos jau šimtus metų buvo prisitaikiusios prie ūkinės veiklos. Išvijome žmogų su jo karvute, dalgeliu, kirvuku – išnyko įprasti paukščių, vabzdžių, kitų gyvūnų namai.
... Kaip bežiūrėsi, pusę Neringos padarė gamta, pusę – žmogus. Taigi turime teisę žiūrėti į ją kaip ir į savo kūrinį. Jeigu robinijos tikrai nepageidaujamos, tikrai kelia pavojų, manau, nebūtina aklai laikytis kažkada parašytų pažadų. Juk jų būna tiesiog kvailų.
