Po Černobylio praėjo 25 metai. Prisimenu – jau žinojome, kas nutiko, bet Ignalinos miškuose gerai dygo bobausiai, todėl važiavome grybauti. Bobausiai, suprantama, jau buvo radioaktyvūs, bet gero skonio.
Radioaktyviosios dulkės krito iš viršaus, lynojo radioaktyvūs lietučiai. Mat tas pragaro katilas ilgokai virė. Kaip tada buvo įprasta, valdžia pakurą užkimšo žmonėmis.
Šiek tiek vėliau radiacinės saugos specialistai parodė (tada dar slaptas) įvairių žmonių plaučių rentgeno nuotraukas. Plaučiuose juodavo dėmės – stambiausios gal lito dydžio, kitos – mažesnės. Taip kokia nors radioaktyvi dulkė numarindavo sveikuosius plaučių audinius. Kiek jų numarindavo kitose organizmo dalyse – dievai težino.
Žodžiu, gavome beveik visi, nes radioaktyvūs krituliai pasiskirstė nevienodai. Prisimenu – kai kurie vyrai net tyliai džiaugėsi – mat pasklido gandai, jog jodas geriausiai padeda užgeriant stikline degtinės... Net principingiausioms žmonoms teko nusileisti.
Kažkaip gyvenome ir nugyvenome. Daugelis rimčiau nė nepajutę pasekmių ar nesusieję jų su Černobyliu. Aš irgi bobausių nekaltinau.
Gal todėl labai juokėmės iš japonų delegacijos, kuri, išlipusi iš lėktuvo su baltais raiščiais ant nosių ir burnų bei su dozimetrais rankose paskubomis sušoko atgal į lėktuvą ir išskrido. Mat Geigerio aparačiukai parodė, jog radioaktyvusis fonas šiek tiek didesnis už leistiną.
Dabar gėda ima – juk jie jau buvo patyrę, kas yra Hirosima ir Nagasakis, štai ir bijojo padažnėjusio tų aparačiukų tiksėjimo. Na, mes jų neturėjome, todėl gyvenome ramiau.
Visa tai prisiminus nestebino ir labai ilgi japonų svarstymai, kokią elektros energijos rūšį pasirinkti: juk savų dujų, naftos nėra, visos Japonijos akmens anglies gavyba prilygsta vienos didėlesnės Rusijos šachtos gavybai.
Dabar galėtume pasakyti – apie 80 procentų Japonijos teritorijos užima kalnai kalneliai, ten vėjai košte košia ir iš jūros, ir iš vandenyno. Taigi statykite vėjo jėgaines, jeigu jau taip saugote aplinką ir bijote branduolinės energijos.
Apie vėjo jėgaines japonai gerai žinojo, bet dar ir suprato – tokiai industrinei šaliai su tokia daugybe žmonių reikia galingų jėgainių. Pasiremti vien nafta ir dujomis – vadinasi, dar labiau didinti importą, prastinti konkurencijos sąlygas, padidinti žmonių pragyvenimo kaštus.
Todėl nors ir labai bijodami, pasirinko branduolinį variantą. Svarstymas buvo ne už uždarų durų. Visuomenė buvo įsisukusi ne juokais. Dauguma, nors ir pakraipydama galvą, vis dėlto pritarė AE variantui. Savo AE statė itin rūpestingai, skaičiuodami maždaug taip: jei net visa Japonija atsidurs po vandenyno dugnu, vieninteliai nesubyrėję objektai bus atominės elektrinės.
Taigi ir statė devynis kartus atmatuodami, dešimtą – kirpdami.
Bet žmonės nuo seno sako: jei koks daiktas gali sugesti, anksčiau ar vėliau suges. Ypač žmogaus darytas mechanizmas.
Černobylis sprogo lyg bomba. Fukusimos jėgainė – lyg lėtai degantis laužas. Iki šiol, kai rašau (kovo 18 d.), atviro sprogimo kritinės ribos temperatūra dar nepakilo. Branduolinės fizikos specialistai tvirtina: jei per dvi paras to laužo užgesinti nepavyks, bus antrasis Černobylis. Taigi laikrodis tiksi valandas ir minutes.
Visi matome vaizdus iš Japonijos. Turbūt visi stebimės japonų susitvardymu, disciplina. Ir viskas ten būtų pusė bėdos, net tie cunamio padariniai, jei ne ta prakeikta nežinia, kas bus Fukusimoje.
Tarkim – milžiniškas radioaktyviųjų medžiagų išmetimas atmosferon.
Žinoma, židinį, tuos pragaro nasrus japonai, pasauliui padedant, užčiaups. O ką daryti paskiau? Atsisakyti branduolinės energetikos, kuri šiuo metu yra viena iš svarbiausių Japonijos industrijos (ir socialinio sektoriaus) maitintoja?
Tai reikštų, jog Japonija iš pirmaujančių pasaulio ekonomikų nusiristų giliai apačion. Socialinė gerovė dingtų kaip dūmelis. Kas išmaitins megapolius, kuriuose dešimtys milijonų žmonių? Tokie žmonių knibždėlynai senovės samurajams nė baisiausiuose sapnuose neprisisapnuodavo...
Jei pažiūrėsime į elektros gamybos investicijas, ir Kinija, ir Indija, ir Brazilija, ir JAV, ir nemaža kitų šalių išmetė vieną vienintelę svarbiausią kortą – branduolinės jėgainės. Statybos eina kaip iš pypkės. Gal dėl to ir mums taip sunku rasti strateginį investuotoją?
Teisybė, Vokietijos kanclerė A.Merkel nurodė rimtai patikrinti septynių reaktorių patikimumą, bet kitos jėgainės veikia, nors dauguma – ne pirmos jaunystės. Tai gal labiau politinis žaidimas, nes kanclerė dar pridūrė: mes nežadame uždaryti savų jėgainių ir pirkti energiją iš kitose šalyse veikiančių AE. Matyt, galvoje turėjo Prancūziją, kurioje dabar dirba bene 59 reaktoriai.
Japonijos padėtis sudėtinga dar ir dėl to, kad ji, lyg tyčia, yra ant Ramiojo vandenyno „Ugnies žiedo“. Toje juostoje ugnikalniai veikia, žemė dunda nuo Kamčiatkos iki pietinių Žemės rutulio pakraščių. Jei taip pas mus – niekada nebūtume kalbėję apie atominę jėgainę. Šiuo požiūriu esame ant labai pastovaus, tvirto pagrindo, pado.
Deja, kol kas Japonijoje pasirinkimo variantų nedaug. Atsisakius AE – smarkus ekonomikos nuosmukis, nes nafta ir dujos tik brangs. Taigi ir produkcijos, ir pragyvenimo kaštai vis didės.
Galbūt AE veikla nebus sustabdyta. Galbūt žaizdas užgydžius vėl bus statomi nauji reaktoriai. Žinoma, juos statydami japonai atmatuos ne devynis, o dvidešimt devynis kartus.
Bet neišvengiamai liks tas nežinomas ir nelemtas trisdešimtasis. Kas atspės?
Galvos labai sukti nereikėjo tik Robinzonui Kruzui. Likimas jam buvo maloningas dar ir tuo, kad atsiuntė Penktadienį, o ne Penktadienę. Sala jau būtų buvusi sausakimša kaip Japonija.
