Prie pat Kauno Lapėse gyvenantis Darius Gusas save vadina gėlininku. Jauną vyrą, prekiaujantį daugiamečių gėlių sodmenimis, galima sutikti visose augalų mugėse.
Žavi išraiškingi medžiai
Pamačiusieji D.Guso parduodamų gėlių asortimentą nustemba ir klausia, iš kur atvežti augalai. Gėlininkas visus augalus augina pats, todėl kviečia atvažiuoti į svečius ir pamatyti jo kolekciją. Įsukus į Gluosnių gatvę Lapėse ilgai žvalgytis neteko. Į akis iškart krito namas, prie kurio auga karpomos pušys. Tą dieną, kai lankėmės, pasilypėjusi ant kopėčių jas kaip tik ir dailino Dariaus žmona Evelina. Pasak moters, ne jie pirmi žavisi išraiškingais medžiais. Ji parodė kitoje gatvės pusėje augančias nekarpomas pušų bendraamžes. „Mūsų pušys tapo vizitine kortele. Yra manančiųjų, kad jos kažkokios ypatingos. Nieko panašaus! Karpyti jas pradėjome gal prieš septynerius metus. Kaip ir kiti medžiai, jos labai greitai auga. Jei karpai, pristabdai augimą ir gali suteikti norimą formą“, – guviai darbuodamasi žirklėmis kalbėjo Evelina. Anot jos, dviem eilėmis augančias pušis ji karpo tik vieną kartą per metus, vasaros pradžioje. Sugaišta tam darbui porą dienų.
Pasidalijo darbais
Pravėrus vartus į Gusų kiemą akivaizdu, kad čia gyvena augalų kolekcininkai. „Atvirai pasakius, čia aš vienas sergu manija rinkti retus ir įdomius augalus. Belieka džiaugtis, kad žmona man netrukdo“, – šypsojosi pašnekovas. Evelina kirpėja, tad nieko nuostabaus, anot jo, kad kirpimo įgūdžius pritaiko ir formuodama pušų šukuosenas. Už šį darbą atsakinga tik ji. Visa, kas yra gėlynuose ir augalams dauginti skirtoje žemėje, – Dariaus reikalas. Keletą pastarųjų metų vyras augina tik daugiametes gėles ir sako galintis pragyventi iš to, ką daro. „Esu pats sau ponas. Važinėju po užsienį, lankausi mugėse, aukcionuose, atsivežu man patikusių gėlių, kurias vėliau dauginu ir parduodu. Labai patinka lankytis pas Belgijos augintojus. Palyginti su Olandija, kur viskas – labiau parodomojo, pramoginio pobūdžio, Belgijoje randu daug daugiau įdomių augalų“, – dalijosi mintimis Darius. Tiesa, atvežti į Lietuvą augalai tampa tarsi bandomaisiais triušiais, nes iškart negalima nuspėti nei jų tinkamumo Lietuvos klimatui, nei to, ar bus įdomūs bei paklausūs.
Kolekciją papildo nuolat
D.Gusas papasakojo, kad buvo metas, kai augino „viską, be jokios aiškios specializacijos“. „Teko atsisakyti augalų, kurie mažiau dekoratyvūs, trumpaamžiai, prastai auga sunkesnėje dirvoje, agresyviai plinta, taip pat tų, kuriuos reikia kasmet iškasinėti. Dabar auginu aukštesnius augalus gėlynams. Be įvairių daugiamečių gėlių, išryškėjo kelios grupės, kurios kelia didžiausią susidomėjimą. Pirmiausia tai viendienės, melsvės, bijūnai, vilkdalgiai, astilbės ir dekoratyviniai varpiniai augalai“, – vardijo gėlininkas. Kiekvienais metais savo kolekciją jis papildo naujais augalais. Viską, ką atsiveža iš kitur, Darius pirmiausia augina lauke.
Tik po metų ar kelerių metų, kai įsitikina, kad augalas prisitaikė prie Lietuvos klimato, gėlininkas gali drąsiai teigti, kad iš jo įsigytam augalui nebus baisios permainingos žiemos ir nenuspėjamos lietuviškos vasaros. „Aš – dar tik pradinukas, palyginti su kitais Lietuvoje gyvenančiais gėlininkais, kurie turi sukaupę neįkainojamas daugiamečių gėlių kolekcijas“, – sakė pašnekovas. Jis paminėjo Viktoriją ir Kęstutį Vyšniauskus, kurie augina apie 5 000 rūšių ir veislių daugiamečių žolinių augalų ir puskrūmių. Kaip ir D.Gusas, jie augina tik tas gėles, kurios Lietuvoje gerai žiemoja nedengtos atvirame grunte.
Nereiklios ir žavingos
D.Gusas studijavo apželdinimą, tačiau parengęs keletą projektų ir pabandęs juos įgyvendinti vyras įsitikino, kad tai – ne jam. „Ne visi žmonės elgiasi garbingai. Tariamės vienaip, o išeina kitaip. Dažniausiai pasinaudoja projektu ir net ačiū nepasako“, – apgailestavo vyras. Užtat jo namų kieme yra kur paganyti akis. Atsisakė jis tik kiliminių, pažeme besidriekiančių augalų, kuriems reikia daugiau dėmesio nei kitiems, nes greitai plintančius augalus būna sunku suvaldyti. Pradedantys prie savo namų kurti daugiamečių augalų kompozicijas, apsilankę pas gėlininką, gali pamatyti, kaip augalai dera tarpusavyje, ką verta sodinti pietinėje, o ką – šiaurinėje sklypo pusėje. Dažniausiai jo klausiama, kuri daugiametė gėlė nereikliausia.
„Daug kam patinka melsvės. Iš tiesų jos labai nereiklios. Geriausiai auga pusiau pavėsyje, neperdžiūstančioje dirvoje. Tai ilgaamžiai augalai, vienoje vietoje galintys augti 15 ir daugiau metų. Lėčiau augančios veislės savo grožį atskleidžia po 3–5 metų. Mėlynlapės veislės geriau jaučiasi pavėsyje, o tos, kurių lapai baltai ir geltonai margi, geriausiai atrodo, jei gauna daugiau saulės – geriausia rytinės – spindulių“, – aiškino gėlininkas. Pastaruoju metu, pasak jo, pasaulyje labai populiarios miniatiūrinės melsvės. Jas galima sodinti alpinariumuose.
