aA
Plikas Gedimino kalnas
© D.Lauručio nuotr.

Vilniaus kaip žalio miesto įvaizdį sukūrė dideli plotai stichiškai ar planingai atsiradusių miškų, želdynų ir želdinių: parkai, skverai, įvairiausios žaliosios jungtys ir pavieniai medžiai. Kiekvienas iš jų turi savo kilmę, istoriją ir paskirtį, daugiau ar mažiau pakoreguotas žmogaus. Gamtos inkliuzų įvairovę miestas sulydo į kultūrinį vienį, savitą želdynų sistemą. Jos esmę ir galimybes galėtų apibūdinti gražūs žodžiai iš Andriaus Surgailio pernykštės parodos pavadinimo: Vilnius kaip parkas.

Vaizdingoje vietoje įsikūrusi sostinė visada turėjo gerą žaliųjų erdvių potencialą. Vingio, Verkių, Antakalnio rezidencijos XVII–XVIII a. kūrėsi senovinių miškų apsuptyje. Neries, Vilnelės slėniai ir terasos puikiai tiko XIX a. madingoms peizažinio planavimo idėjoms įgyvendinti – čia sukurti Tuskulėnų, Markučių, Verkių parkai, „Tivoli“ sodas Antakalnyje. Barokinis Sapiegų sodas buvo išplėstas ir įgijo peizažinio parko bruožų, ryškių iki šiol. Naujomis parkų madomis sekė naujojo elito atstovai, gražindami savo dvarus Vilniaus priemiesčiuose. Profesoriaus Stanislovo Bonifaco Jundzilo (1761–1847) praturtintas Vilniaus universiteto botanikos sodas anuomet buvo vienas didžiausių Rytų Europoje pagal augalų rūšių skaičių. Kito vilniečio Juozapo Strumilos (1774–1847) knyga „Šiaurės sodai“ tapo bestseleriu (8 leidimai XIX a.). Dabartinė Sodų gatvė gavo pavadinimą nuo joje buvusio Strumilos sodo.

Atkūrus nepriklausomybę, specializuoti kraštovaizdžio institutai buvo apskritai uždaryti, miesto želdinių priežiūra tapo antraeiliu dalyku. Pastaruoju metu matomas šioks toks pagyvėjimas: kuriami japoniški ir kitokie sodai, sodinami nauji gėlynai, atsirado medžių priežiūros specialistų – arboristų. Vis dėlto tai tik lašas jūroje, palyginti su akivaizdžiai degeneruojančia želdynų (per)tvarkymo praktika.

XIX a. pabaigoje dailininkui Alexanderiui Straussui pavesta buvusius sodus Sereikiškėse rekonstruoti į centrinį miesto parką (sodą). 1888 m. atidarytas parkas Vilniuje buvo pirmasis, specialiai projektuotas viešam lankymui. Šiuo požiūriu gerokai atsilikome nuo Vakarų Europos. Plačias teritorijas, kurias iki tol užėmė Vilniaus tvirtovė, pradėta jungti į viešųjų parkų kompleksą. Caro valdžios iniciatyva buvo sukurti skverai aplink paminklus Puškinui ir Jekaterinai II prie Vilniaus katedros, Michailui Muravjovui generalgubernatūros rūmų aikštėje, šalia Rotušės ir kitur. René André laiškai liudija, kad XIX–XX a. sandūroje Vilniuje buvo galima įsigyti medžių, tinkamų parkams apželdinti. Želdinių tvarkymo istoriją pakoregavo Pirmasis pasaulinis karas, Lietuvos ir Lenkijos konfliktas. Tarpukariu Vilniaus gatvės ir aikštės (iš dalies ir Lukiškių aikštė) apsodintos medžiais, jų apsuptyje iškilo paminklai Stanislawui Moniuszko, Józefui Montwillai.

Antrojo pasaulinio karo žaizdas irgi bandyta gydyti medžiais. Pokariu jie buvo intensyviai sodinami palei gatves, sugriautose senamiesčio vietose, naujai sukomponuoti skverai aplink naujus paminklus. Petro Cvirkos skveras (archit. Vladislovas Mikučianis) – vienas labiausiai vykusių viešosios erdvės projektų pokario Vilniuje. Vietoj panaikintų liuteronų, reformatų, žydų kapinių ilgainiui atsirado nauji skverai su kontroversiškais statiniais. Iš dalies pertvarkytas Sereikiškių parkas, Kalnų ir Vingio parkai pritaikyti masiniams renginiams. Miestui plečiantis, prijungta nemažai miškingų plotų ir keletas parkų. Vis dėlto nebūtų teisinga sakyti, kad parkų gausa Vilnius pranoksta kitas sostines.

Reformatų skvere, 2013 02 / D. Labeckio nuotr.
Reformatų skvere, 2013 02 / D. Labeckio nuotr.
© Shutterstock nuotr.

Sovietmečiu želdynų projektus rengę kraštovaizdžio architektai dažnai neįstengė pasipriešinti smukdančiai realybei, ypač projektuodami miegamųjų rajonų apželdinimą. Galima palyginti su anuometine Ryga, tęsusia gyvą miesto tradiciją ir sukūrusia profesionalią medžių priežiūrą. Vilnius jai pralošė abiem aspektais.

Atkūrus nepriklausomybę, specializuoti kraštovaizdžio institutai buvo apskritai uždaryti, miesto želdinių priežiūra tapo antraeiliu dalyku. Pastaruoju metu matomas šioks toks pagyvėjimas: kuriami japoniški ir kitokie sodai, sodinami nauji gėlynai, atsirado medžių priežiūros specialistų – arboristų. Vis dėlto tai tik lašas jūroje, palyginti su akivaizdžiai degeneruojančia želdynų (per)tvarkymo praktika. Tikrąją „Vilniaus kaip parko“ būklę, o ir kultūros lygį geriausiai atspindi medžiai – masiškai kertami, grubiai genėjami ar kitaip niekinami. Tai daroma tokiais būdais ir taip sparčiai, kad sunku prognozuoti, kas liks iš miesto želdinių po 5 ar 10 metų.

Vilniaus pilių rezervatas iki šiol turėjo turtingiausią ir lankomiausią miesto istorinių želdynų kompleksą, tačiau per keletą metų tapo kone intensyviausiai kertama teritorija. Įprasti Gedimino pilies, Kalnų parko, Sereikiškių parko, jų prieigų vaizdai drastiškai pasikeitė.

Šiemet išnaikinti visi medžiai, augę ant Gedimino pilies kalno šlaitų. Pagrindiniai argumentai, kodėl esą reikėjo tą padaryti, tokie: a) siūbuojančių medžių šaknys ardo kalną, b) medžių lapai neleidžia susidaryti velėnai, todėl kalnas slenka, c) seniausiuose piešiniuose kalnas matomas plikas, ant piliakalnių medžiai neaugo. Esama ir kontrargumentų: a) daugumos brandžių medžių šaknys ne ardo, o sutvirtina gruntą, plynų kirtimų poveikis bet kokio žemės paviršiaus stabilumui paprastai būna neigiamas; b) velėna vis dėlto susidarė, o norint gražesnės, ja galima pasirūpinti, lapus rudenį nesunku sugrėbti, juolab jei būtų buvę palikta tik tiek medžių, kiek jų nespėta iškirsti iki šio pavasario; c) kalnas todėl ir buvo apželdintas, kad nebūtų plikas, nuo XIX a. pradėta akcentuoti ne gynybinę, o estetinę, rekreacinę funkciją. Medžius ant jo pradėta auginti tuo pat metu, kai papėdėje sužaliavo pagrindinis miesto sodas, o pilių aplinkos vaizdai tapo neatsiejama jo dalimi. Pabandykime įsivaizduoti, ką istorikai puristai sakytų apie Kryžių kalną – Jurgaičių piliakalnį prie Šiaulių, juk anksčiau jis irgi buvo plikas.

Svarstant, kodėl suintensyvėjo šlaitų slinkimas, pamirštama, kad medžiai aplink Gedimino pilį augo pastaruosius 150 metų ir kalnas dėl to nenuslinko. Nekalbama ir apie tai, kad Nacionalinis muziejus prieš dešimtmetį įsirengė ant jo funikulierių, kuris kelia kur kas agresyvesnę vibraciją negu medžių šaknys. Nuomonės apie pasikeitusią istorinės vietos išvaizdą skirtingos, tačiau, kaip parodė apklausos ir komentarai, absoliuti dauguma aktyvesnių žmonių pilies kalno nuskutimui nepritaria. Botanikai, su kuriais kalbėjau, mano, kad augalijos pašalinimas padidins piliakalnio eroziją. Laikas parodys.

Įdomiausia, kad Vilniaus parkų viršininkai tiksliai nežino introdukuotų medžių rūšių (bent jau tų, kuriuos iškirto), jų vertę nustato iš akies, labai paprastai: medis turi būti vietinis, tiesus, sveikas ir, pageidautina, jaunas. Kiti esą menkaverčiai.

Įsismaginę Vilniaus pilių rezervato tvarkdariai 2012–2013 m. masiškai kerta medžius ir krūmus Kalnų parke, po šio vajaus (darbai dar nesibaigė) parkas gali tapti panašus į jauną miškelį. Be kita ko, iškirsta keliasdešimt gana senų parko medžių, nors supuvusių tarp jų nesimatė. Abipus atstatyto Trijų kryžių paminklo šį pavasarį gulėjo amžininkai: iš kairės – pokariu susprogdintas Antano Vivulskio originalas, iš dešinės trys šviežiai nupjautų tuopų rąstai. Geriau nesuguldysi. Naiviai tikiuosi, kad nebus užsimota prieš glaustašakes tuopas – seniausius ir vertingiausius medžius iš tų, kurie dar likę šio kalno viršūnėje.

Čia galime konstatuoti, kad senovinių vaizdų argumentas pasitelkiamas selektyviai: seniems medžiams apsaugoti jis netaikomas. Jiems taikomas, pvz., „savo amžių nugyvenusių“ medžių „atrankinis – sanitarinis kirtimas“ (citatos iš Vilniaus pilių rezervato direkcijos oficialaus pranešimo). Į panašias formules įvyniojamos pačios banaliausios dingstys. Nei paminklo statusas, nei priklausymas parkui medžio neapsaugos – paveldo objektui sutvarkyti (arba sunaikinti) reikia vieno kito papildomo parašo, bet jis iškart suraitomas, vos tik atsiranda asmeninis įtakingo asmens interesas.

Pavyzdžiui, gražiausią Vilniaus kaštoną Šiltadaržio gatvėje, nors jis įtrauktas į gamtos paveldo objektų sąrašą, numatyta genėti, nes vietiniam gyventojui užstoja vaizdą pro langą į senamiestį. Valdininkai, susitikę su „užsakovu“ prie jo namų, paslaugiai pasisiūlė medį visai nupjauti, tas ir buvo padaryta ilgai nelaukiant. Įforminta kaip drevėto medžio kirtimas, atlikta 2012 m. sausį. Dabar ten ir kelmo nebėra, matyt, kažkam kažką jis irgi užstojo.

Žydinčios kryklės, prie operos teatro, 2012 05 (iškirstos 2012 06) / D. Labeckio nuotr.
Žydinčios kryklės, prie operos teatro, 2012 05 (iškirstos 2012 06) / D. Labeckio nuotr.
© Shutterstock nuotr.

Panašiai „amžių nugyveno“ storiausias miesto medis – Pilių parko, arba Sereikiškių (kanadinė) tuopa. Vilniaus pilių rezervato direkcija gamtos paminklą sugalvojo nupjauti, esą „jo gyvybinės funkcijos tapo pažeistos ir atsirado tikimybė“, kad gali nulūžti. Žymiausi Lietuvos medžių specialistai tuo tarpu garantavo jo saugumą, buvo parengtas priežiūros planas nuo 2012 m. lapkričio, apskaičiuota, kiek kainuos būtinas lajos sutvarkymas. 3000 litų – tai mažiau, negu minėtos įstaigos direktorė uždirba per mėnesį oficialiai. Manau, būtume ir daugiau surinkę. Deja, skubotas sprendimas priimtas specialistams ir visuomenei už akių, ir įgyvendintas nelaukiant, kol kas nors pasipriešins ar parems jo alternatyvą (tuopa nukirsta 2012 m. spalį).

Seniausias Vilniaus medis – Sereikiškių ąžuolas tokio likimo išvengė, galima sakyti, netyčia, buvo išklausyta specialistų maldų nepjauti, nes užtektų pagenėti. Žinoma, pasirinktas radikaliausias iš siūlytų variantų – nugenėta (2012 m. lapkritį) tiek, kad maža nepasirodytų.

Kažin kuo ir kam Vilniaus parkai atrodys patrauklesni po rekonstrukcijų, jeigu ištikimiausi jų lankytojai jaučia sentimentus ankstesniam jų pavidalui, o parkų tyrinėtojai abejoja realizuojamų projektų kokybe?

Klausimas būtų retorinis – visi žinom, kad renovacijų naudą susiplanuoja tie, kurie pasiskirsto pinigus. Šiuo atveju – savivaldybės vadovai ir jų draugai.

Kaip savivaldybė supranta žaliųjų erdvių estetiką, įsivaizduoti nesunku – Moniuškos skvero rekonstrukciją prie Šv. Kotrynos bažnyčios meras pristatė kaip pavyzdinę. Jaukus, neformalus senamiesčio kampelis prieš keletą metų buvo perdarytas į tiesių linijų kompoziciją iš naujausio statybos bendrovių asortimento, o medžiai apkapoti taip, kad netrukdytų apžiūrėti šio naujadaro. Įprastas plyteles ir veją nurungė kiniškas granitas, granitiniu pakeistas ir senasis (cementinis) fontanas, vietoj senosios kaltinės tvoros prisuktas pigus lietas jos pakaitalas. Teko girdėti, kad metalinės originaliojo aptvėrimo dalys nukeliavo į projekto rangovo kolektyvinį sodą. Priešais barokinės bažnyčios fasadą dar išdygo kaimo turizmo stiliaus atrakcionai, buvusiame šventoriuje atsirado lauko kavinė. Nugriovus dalį neogotikinės vienuolyno tvoros.

Taip pat miesčioniškai nudailinti Odminių g., Kalinausko g. skverai (pusė šio užstatyta), fontanas Tilto g. (iškirtus uosius), dabartinė Kudirkos aikštė, Vilniaus bastėjos aplinka, Rotušės aikštė, laukia eilės Šventaragio gatvė, Lukiškių aikštė, buvę Misionierių sodai ir t. t. Didelius senus medžius ar krūmus keičia jauni mažaūgiai, atseit dekoratyvesni, o kiti įkalinami mūro konstrukcijose. Jos švarios ir tvarkingos, nors medžiams dažnai pražūtingos. Želdynai, kurie taip „neatnaujinami“, paprastai tiesiog apleidžiami. Pavyzdžiui, skveras Dainavos gatvėje arba dauguma skverų atokesniuose rajonuose. Tai kitas kraštutinumas, beje, labai patogus naujiems euroremontams, statyboms ar automobilių aikštelėms.

Sapiegų parkas, 2012 06 / D. Labeckio nuotr.
Sapiegų parkas, 2012 06 / D. Labeckio nuotr.
© Shutterstock nuotr.

Kultūros paveldo departamentas, savivaldybei sprendžiant medžių likimą paveldo objektų teritorijose, prisijungia kaip leidimų kirsti sankcionuotojas. Mūsų paveldosaugininkai įpratę iš esmės visus didesnius medžius, augančius šalia mūrinio ar medinio paveldo objekto, vertinti kaip keliančius jam grėsmę, todėl naikintinus. Nesvarbu, ar jie sveiki, ar ligoti, net jei paskui tas objektas permūrijamas iš naujo. Jokie medžių būklės tyrimai nedaromi, tiesiog konstatuojama, kad medžio senumas tolygus jo grėsmei. Štai Bernardinų kapinėse gelbstint antkapį, 2012 m. buvo nupjautas klevas – jo amžininkas. Apie 150 metų medis ir akmuo puošė kapą kartu, kol buvo pastebėtas jų konfliktas ir kažkodėl išspręstas akmens naudai. Ten pat kito medžio šaknys nukapotos (2010 m.), iki pat kamieno vien todėl, kad atstatyta metalinė tvorelė būtų tiesi. Šimtametis gluosnis prie Šv. Mykolo bažnyčios supriešintas su šventoriaus siena, todėl nukirstas (~2007 m.). Dėl išsigalvotos grėsmės nupjauti trys paminkliniai klevai universiteto observatorijos kiemelyje (į saugomų teritorijų kadastrą įrašyti 2009 m., o sunaikinti sic! – 2008 m.), daug kitų medžių senamiesčio erdvėse, kai kurių bažnyčių šventoriuose.

Su tokiu „paveldosauginiu“ požiūriu tvarkomasi ir istoriniuose parkuose. Naujam takui, tvorai, suolui įrengti ar senam restauruoti reikalaujama įvairių tyrimų, projektinių pasiūlymų, sąlygų, projekto, ekspertizių, daugybės atestatų, parašų ir sutarčių, pasitelkiami atitinkami teisės aktai, o senam medžiui nukirsti užtenka valdytojo prašymo ir KPD sutikimo. Vertas dėmesio paradoksas: nors istorinių parkų, skverų ir kitokio žaliojo kultūros paveldo dvasią sukuria ne kas kita, o seni medžiai, iki šiol nė vienas konkretus medis nėra įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Veltui jų ieškotume ir parkų vertingųjų savybių sąrašuose.

Svarstant, kodėl suintensyvėjo šlaitų slinkimas, pamirštama, kad medžiai aplink Gedimino pilį augo pastaruosius 150 metų ir kalnas dėl to nenuslinko. Nekalbama ir apie tai, kad Nacionalinis muziejus prieš dešimtmetį įsirengė ant jo funikulierių, kuris kelia kur kas agresyvesnę vibraciją negu medžių šaknys.

Mažiau reprezentacinėse Vilniaus vietose tvarkomasi dar paprasčiau. Užtenka vienos bobutės prašymo, kad daugiabučio kieme ar skvere neliktų nė vieno medžio. Iš tikrųjų net ir prašymas nebūtinas – asmuo, išduodantis leidimą kirsti, gali pats savęs to paprašyti ir jaustis saugus savo viršininkų užnugaryje. Kritikams toksai savavaliautojas pasiteisins, kad medžiai buvo „amžių nugyvenę“, „ligoti“, „pavojingi“, o tu pabandyk įrodyti, kad buvo priešingai.

Jei teritorija yra parkas, bet įregistruota kaip miškas – užtenka tipinio miškotvarkos projekto. Taip „tvarkomi“ Kalnų ir Vingio parkai. Tiesa, elgiamasi nenuosekliai – Vingį vadindami seniausiu, reliktiniu Lietuvos mišku, miškininkai vis dėlto teikia pirmenybę ne kertinių miško buveinių priežiūrai, o rekreacijai, kurią, aišku, supranta pagal save. Krūmų ir uosialapių klevų ištisinis kirtimas naudojamas kaip priemonė paskatinti vertingų medynų formavimąsi, tačiau čia pat užmirštama, kad pagal botanikos dėsnius gausiausiai ataugs tie patys uosialapiai klevai. Ką jau kalbėti apie iškapotus krūmus, kurie pridengdavo viešuosius tualetus ties pagrindiniu įėjimu iš Čiurlionio gatvės, arba apie Geležinio Vilko gatvės pakelės praretinimą, dėl kurio padidėjo neigiamas transporto arterijos poveikis parkui.

Ypač būdinga iš pradžių apsileisti, o paskui tvarkytis išsijuosus. Pavyzdžiui, Panerių gyventojai metus prašė savivaldybės, kad pašalintų išdžiūvusį, išlūžusį medį. Niekas nereagavo tol, kol 2010 m. vėjas tą medį išvertė, o nukentėję automobilių savininkai ėmė reikalauti nuostolių atlyginimo. Nežinau, ar buvo atlyginta, bet po mėnesio šiame rajone iškirto keliasdešimt sveikų gražių medžių. Biurokratui, nesusigaudančiam, kuris medis iš tikrųjų pavojingas, o kuris – ne, visada apsimoka nurodyti, kad kirstų viską iš eilės – juk nuostolius dėl užgriuvusių medžių gali tekti atlyginti iš savo kišenės, o žalos dėl želdinių niokojimo jo kolegos solidariai nepastebės. Taigi nenuostabu, kad priprašyti kirsti yra lengva, o išprašyti, kad nekirstų, – beveik neįmanoma. Susirašinėdamas su įvairiomis įstaigomis dėl Sapiegų parko niokojimo, įsitikinau, kad pasmerktus kirsti medžius valdininkai, išdavę leidimus, paverčia savo ambicijų įkaitais, net jei paaiškėja, kad jokios grėsmės jie nekelia.

Prižiūrėti medžius, kad jie netaptų pavojingi, nesivarginama – viskas tvarkoma pjūklu, kaip pakliūva. Nukapojimo „standartas“ visiems medžiams primityviai panašus: kuo aukščiau iškelti lają ir kuo labiau ją susiaurinti. Darbai atliekami nepaisant nei vegetacijos, nei paukščių perėjimo laiko, nei dendrologų rekomendacijų, o paskui medis paliekamas likimo valiai. Po kelerių ar keliolikos metų taip apdrožtus medžius belieka nupjauti, kol jie ant ko nors neužgriuvo, ypač jeigu tai tuopos, kaštonai, gluosniai, klevai - kadangi jie tampa nestabilūs, lengviau pažeidžiami kenkėjų, praranda dekoratyvumą ar panašiai. Pasekmės kartais tragikomiškos. Prezidentūros rūmų parke šį pavasarį nusprendus kelti inkilus susigriebta, kad nebeliko šakų jiems pakabinti. Labai apgailestaudami, paukščių globėjai prikalė vinimis tiesiai prie medžių kamienų.

Už medžių sužalojimą atsakomybės nieks neprisiims, juo labiau, kad prieš keletą metų „buvo kiti žmonės“ arba „galiojo kita tvarka“. Tokias frazes teko girdėti iš tų, kurie tvarkosi pagal „dabartinę tvarką“. Teisybės dėlei derėtų pridurti, kad vadovaujamasi net ne tvarka, o mada, per kelerius metus išplitusia visoje Lietuvos parapijoje. Tokius pat, net baisesnius, vaizdus mačiau Kaune, Kėdainiuose, Jonavoje, Lentvaryje ir kitur. Atrodo, kone kiekviename užkampyje dabar rasime seniūną, kuris iš senų alėjų prasimano malkų, savo pavyzdžiu užkrėsdamas kitus.

Įkalintas medis, Bernardinų kapinės, 2013 04 / D. Labeckio nuotr.
Įkalintas medis, Bernardinų kapinės, 2013 04 / D. Labeckio nuotr.
© Autoriaus nuotr.

Galiojančios medžių genėjimo taisyklės ir įstatymai pažeidinėjami nuolatos. Specialistų komisija, kuri turėtų spręsti dėl kiekvieno medžio mieste tvarkymo, paprastai net nesusirenka. Leidimus savarankiškai, iš akies išrašinėja savivaldybės valdininkai miškininkai. Suinteresuota visuomenė apie šiuos sprendimus informuojama tik išimtiniais atvejais ir paprastai post factum, jos nuomonės niekas neklausia ir neklauso. Iškalbinga, kad želdinių priežiūros ir teritorijų sanitarinio valymo paslaugos Vilniuje perkamos iš vieno teikėjo. Kitaip tariant, medžius gali genėti tie patys, kurie surenka šiukšles. Apie tarptautinių normų nepaisymą sunku kalbėti, nes pas mus jos apskritai negalioja.

Sovietmečiu želdynų projektus rengę kraštovaizdžio architektai dažnai neįstengė pasipriešinti smukdančiai realybei, ypač projektuodami miegamųjų rajonų apželdinimą. Galima palyginti su anuometine Ryga, tęsusia gyvą miesto tradiciją ir sukūrusia profesionalią medžių priežiūrą. Vilnius jai pralošė abiem aspektais.

Įdomiausia, kad Vilniaus parkų viršininkai tiksliai nežino introdukuotų medžių rūšių (bent jau tų, kuriuos iškirto), jų vertę nustato iš akies, labai paprastai: medis turi būti vietinis, tiesus, sveikas ir, pageidautina, jaunas. Kiti esą menkaverčiai. Kai paprieštaravau, kad užsienyje parkams taikomi kitokie kriterijai negu miškams, pašnekovai nesidrovėjo prisipažinti, kad Vakarų patirtis jiems nepažįstama. Tačiau jos žinoti esą ir nebūtina, nes Lietuvoje reikia tvarkytis visai kitaip (suprask: taip, kaip tvarkosi jie). Šitokio ar panašaus atsakymo sulaukiau į klausimą, kodėl vis dėlto nepasimokius iš Anglijos parkų tvarkytojų, kurių pavyzdžiu nuo XVIII amžiaus seka visas kultūringas pasaulis.

Kitaip klostėsi pokalbis su miesto želdynų poskyriu apie istorinės Vilniaus–Kauno plento alėjos medžius, augusius dabartinio Savanorių prospekto pakelėse. Savivaldybės specialistas Marius Pabrieža išsisukinėjo, kad medžiai bus kertami atsižvelgiant į gautą prašymą. Pasidomėjęs, kas tas prašytojas, sužinojau, kad tai jo viršininkas Gintautas Runovičius. Iš jo tada išgavau patikinimą, kad sprendimas bus persvarstytas, o po kiek laiko – atsakymą, kad komisija, specialiai sušaukta dėl mano kreipimosi, siūlo medžius iškirsti, nes jie esą ligoti ir pavojingi. Įdomu, kad aukštoji komisija tarė žodį ne prieš, o po to, kai išduotas leidimas kirsti medžius. O pernai rudeniop, kertant šią alėją, buvo aiškiai matyti, kad dauguma tuopų sveikos ir tvirtos.

Atsakomybę už želdinių tvarkymą Vilniuje dalijasi įvairios su savivaldybe susijusios įstaigos, firmos ir asmenys. Yra bene trys savivaldybės skyriai, ne mažiau kaip du poskyriai skirtinguose departamentuose, 1 viešoji įstaiga, 1 savivaldybės įmonė, keletas bendrovių samdoma. Na ir, žinoma, įvairūs želdynų valdytojai. Gausaus darbuotojų būrio užtektų, kad pastatytume po prižiūrėtoją prie kiekvieno vertingo Vilniaus medžio, deja, jų gausa užtikrina tik galimybę vienų atsakomybei pasislėpti už kitų atsakomybės. Gyvuojanti sistema tam išties patogi, nors neaišku, kaip ji dera su Želdynų įstatymu, pagal kurį „Želdynų planavimo, kūrimo, apsaugos, tvarkymo ir priežiūros darbus savivaldybėje organizuoja vienas struktūrinis padalinys arba atsakingas savivaldybės tarnautojas“.

Apibendrinimas peršasi savaime: mūsų žaliąjį paveldą jau kuris laikas tvarko žmonės, neturintys supratimo apie želdinių vertę, neišmanantys jų istorijos, neskiriantys stilių, nejaučiantys meilės gamtai ir savo darbui. Įtariu, kad daug lemia ir medienos perdirbėjų interesas. Būdamas vilnietis ir šio paveldo bendrasavininkis, jaučiuosi apvagiamas. Manau, prisidirbę jaučiasi ir tie, kurie tai daro. Masinis nusikaltimo pobūdis, valstybinis jo vykdytojų statusas ir pasyvi viešoji opinija įtvirtina nebaudžiamumo tradiciją ir teisėtumo regimybę. Nė vienas už Vilniaus želdinių niokojimą atsakingas valdininkas nubaustas nebuvo. Viskas teisėta, baudžia jie, o ne juos. Tai ne tik Vilniaus, bet visos Lietuvos yda, susijusi su kitomis problemomis, kuriomis gėdingai išsiskiriame iš kitų europiečių.

Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Iškirstas miškas, kur žiemoja milijono eurų investicijų sulaukę vabalai (339)

Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistai jau antrus metus dirba ieškodami niūriaspalvio...

Stintų laimikiais žvejai nesiskundžia, bet pigiai parduoti neketina: paaiškino, kas išpučia stintų kainas (215)

Stintų populiacija atsigavo, GRYNAS.lt tvirtina priekrantės žvejai. Vienu metu šių žuvelių buvo...

Netikėti, bet malonūs svečiai iš Atlanto vandenyno: ar Baltijos jūroje apsigyveno delfinai? (15)

Prieš kelias savaites viešojoje erdvėje pasirodė žinia, kad Baltijos jūroje, prie Latvijos...

Šiaulių rajone nustatyti medžiotojų bokštelius sudeginę vyrai (76)

Policija išaiškino Šiaulių rajone medžiotojų bokštelius sudeginusius tris jaunuolius.

Kaimyną įtaria nuodijant visą gyvenvietę: pavojingų medžiagų kiekis gali būti didžiulis (53)

Nors aplinkosaugos pareigūnai ir specialistai nuolat informuoja žmones apie aplinkos taršą...

Top naujienos

Tobulos šeimos įvaizdis slėpė šiurpią tiesą: vaikų namai buvo perpildyti, o abortu baigdavosi 4 iš 5 nėštumų (456)

Darni, į ką tik pastatytus namus įsikelianti laiminga šeima – vienas paveikiausių Sovietų...

Darbą policijoje metęs Bunkės mylimasis sveria 118 kg: varžėmės ne kas daugiau išgers alkoholio, o kas daugiau pakels štangą (71)

Dar sausį muzikos apdovanojimuose sutiktas dainininkės Natalijos Bunkės mylimasis Edgaras...

Smarkiai klystate, jei dantis valotės papusryčiavę: burnos higienistė patvirtino ir paneigė 7 faktus (6)

Dantis valytis po pusryčių ar prieš? Nėščiajai jau planuoti vizitą pas odontologą, nes...

Vilniaus dalis, kur niekas nestato daugiabučių: pirkėjus vilioja itin mažos kainos (70)

Trakų Vokė – Vilniaus pietvakariuose įsikūręs ganėtinai ramus ir tvarkingas rajonas. Tai yra...

Sovietų valdžios įslaptintas incidentas: Uralo kalnuose rasti septyni kūnai, mįslingos detalės šiurpą kelia iki šiol (647)

Rusijos generalinės prokuratūros atstovas Aleksandras Kurenojus vasario 1 d. pranešė, kad tyrėjai...

Prabilo Airijoje dingusios lietuvės sesuo: prieš nužudymą Raguckaitė galėjo būti triskart išprievartauta (116)

Prabilo be žinios dingusios lietuvės Giedrės Raguckaitės sesuo Gintarė. Paskutinį kartą 29...

Sinoptikė įvardijo, kokie orai mūsų laukia kitą savaitę (12)

Po labai šilto šeštadienio į šalį atkeliaus šiek tiek vėsesni orai, pirmadienio naktį...

5 metus bandžiau atsiauginti savo pažeistus plaukus ir štai, kas man padėjo (50)

„Bright Side“ rašanti autorė dalinasi, kaip jai pavyko atsiauginti kasas ir atgaivinti savo...

Baiminantis skyrybų, į vilkikus jau sėda šeimos (211)

Tarp tolimųjų reisų vairuotojų sklando oficialiai nepatvirtinta statistika, kad dėl ilgų reisų...

LKL ateities taurę pirmą kartą laimėjo „Ryto“ jaunimas (1)

Tarsi apšilimas prieš didįjį „Kidy Tour“ Karaliaus Mindaugo taurės finalą: Kauno...