Vietovė, kurios gyventojai dėl miško aukoja gyvybę

Brazilijoje kas savaitę vidutiniškai žūsta vienas aplinkosaugininkas. Jeigu tokios tendencijos išliks ir toliau, vien Pasaulio futbolo čempionato metu bus nužudyti keturi žmonės, praneša portalas theguardian.com. Į pirmuosius laikraščių ir portalų puslapius patenka tik kelios iš šių mirčių, Brazilijoje apie tai beveik nekalbama, likęs pasaulis žino dar mažiau. Miškų išsaugojimu susirūpinę aktyvistai kovoja su atogrąžų miškų kirtėjais ir rančų savininkais, kurie grobia jų bendruomenių žemę, išvaro šeimas ir iškerta pirmykštį mišką. Pagalbos šie žmonės iš vietos pareigūnų ar šalies vyriausybės sulaukia mažai ir kovoti su ginkluotomis grupuotėmis tenka patiems.

Kas savaitę po žmogžudystę

Nilcilene Miguel de Lima nėra lengvai įbauginama. Aplinkosaugos aktyvistė nepasidavė, net kai miško kirtėjai ją primušė ir sudegino jos namus Labrėjoje, pačioje Brazilijos Amazonės atogrąžų miškų širdyje. Kai jie užmušė jos šunį ir išvaikė ją saugančius ginkluotus apsaugininkus, moteris tęsė savo veiklą toliau. Tik kai kirtėjai nužudė jos draugus aktyvistus ir pagrasino, jog kita auka bus ji, keturių vaikų motina pasiryžo bėgti.

Citata

Dauguma žmogžudysčių yra įvykdomos atokiuose atogrąžų miškų regionuose, kur ginkluoti miškų kirtėjai, rančų savininkai ir žemės grobikai atiminėja nuosavybę iš smulkių savininkų, bendruomenių ir vietinių genčių. Policijos šiose vietovėse arba išvis nėra, arba ši bendradarbiauja su nusikaltėliais, arba yra tiesiog per silpna su jais kovoti.

Šiuo metu ji glaudžiasi Manause ir svarsto, kas nutiko Brazilijos teisingumo sistemai ir pasaulio norui apsaugoti planetos atogrąžų miškus. „Man teks slapstytis visą likusį gyvenimą. Tai tie žmonės, kurie nužudė mano draugus ir sunaikino miškus turėtų būti kalėjime, o kažkodėl jokių laisvių neturiu aš. Aš tik norėjau apsaugoti šeimas tų, kurie bandė apsaugoti gamtą“, - sakė N. de Lima.

Šiandien Brazilijoje įgyvendinti tokius siekius tampa vis sudėtingiau. Pasak nevyriausybinės organizacijos „Global Witness“ ataskaitos, šioje šalyje buvo nužudyta daugiau aplinkosaugininkų ir žemės nuosavybės teisių aktyvistų nei kitose šalyse kartu paėmus. Tyrimo duomenimis, nuo 2002 m. vidutiniškai kas savaitę Brazilijoje žūsta vienas aktyvistas, tačiau į pirmuosius laikraščių ir portalų puslapius pateks tik vos kelios iš šių mirčių. Jeigu tokios tendencijos laikysis ir toliau, vien Pasaulio futbolo čempionato metu bus nužudyti keturi žmonės.

Kaip fronto linijoje

Dauguma žmogžudysčių yra įvykdomos atokiuose atogrąžų miškų regionuose, pavyzdžiui, N. de Limos gimtajame Labrėjos mieste, Amazonės valstijoje, kur ginkluoti miškų kirtėjai, rančų savininkai ir žemės grobikai atiminėja nuosavybę iš smulkių savininkų, bendruomenių ir vietinių genčių. Policijos šiose vietovėse arba išvis nėra, arba ši bendradarbiauja su nusikaltėliais, arba yra tiesiog per silpna su jais kovoti.

Labrėja, įsikūrusi vienoje didžiausių miškų kirtimų zonų, yra viena iš atokiausių, pavojingiausių ir svarbiausių aplinkos apsaugos fronto linijų pasaulyje. Niekur kitur kova su klimato kaita ar dėl biologinės įvairovės išsaugojimo nėra aršesnė, nei čia. Tačiau Brazilijoje dėmesio ji sulaukia itin mažai, jau nekalbant apie likusį pasaulį. Net ir nusigauti į šią vietovę yra sunku, o dauguma susidūrimų įvyksta giliai džiunglėse. Artimiausio oro uosto terminalas tėra maža pavėsinė, per savaitę čia įvyksta 7 skrydžiai. 

Kelių tinklas išvystytas dar mažiau. Labrėja yra įsikūrusi gale Transamazonijos greitkelio, 4 tūkst. km ilgio kelio, kuris turėjo tiestis nuo rytinės Brazilijos pakrantės iki pat Peru vakarinėje pakrantėje. Tačiau projekto finansavimas baigėsi ir darbai užstrigo uodų ir ligų knibždančiose pelkėse šalia miesto, kuriame, stebėtina, gyvena daugiau nei 40 tūkst. žmonių. Netoli nuo centrinės miesto aikštės žmonės gyvena valčių lūšnynuose, plūduriuojančiuose dvokiančiame Puruso upės vandenyje. Ant jų kiaurų stogų tupi maitėdos grifai.

Iš pradžių - žmonės, tuomet - medžiai

Nuo čia iki aktyvistės N. de Limos namų Gedeao bendruomenėje pietų Labrėjoje – dar trys dienos kelio motorine valtimi. Šioje vietovėje gyvenimą diktuoja ginkluotos grupuotės, dirbančios miško kirtėjams ir didiesiems ūkininkams. Brazilijos ganyklų komisijos duomenimis, nuo 2008 iki 2013 m. buvo nužudyti 6 bendruomenės lyderiai ir 51 vietos aktyvistas vis dar gauna grasinimų susidoroti. Atsižvelgiant į tendencijas, artimiausiais metais vienas iš 10-ies jų bus nužudytas.

N. de Lima atrodo tvirtesnė, nei dauguma. Sunkumai ir tragedijos persekioja moterį visą jos gyvenimą. Jos vyras buvo nužudytas miško kirtėjų įsakymu, o pustuzinis kitų bendruomenės vadovų buvo nušauti, nudurti ar tiesiog mirtinai sumušti ginčuose dėl žemės nuosavybės ir gamtosaugos. Niekas nebuvo suimtas už šių nusikaltimų įvykdymą. 

160 Gedeao bendruomenės šeimų buvo išvarytos iš savo namų, kur kirtėjai ir ūkininkai jau spėjo iškirsti 300 hektarų miško. Tas pats vyksta ir kaimyninėje Riozinho bendruomenėje. „Jie pašalino žmones, o dabar pašalins ir medžius, - sakė N. de Lima. – Ginkluoti banditai ateina vidury nakties ir priverčia žmones pasirašyti dokumentus, kuriuose teigiama, jog už žemės atidavimą, jie gavo kompensaciją. O iš tikrųjų žmonės negauna nė cento.“

Nusikaltėliai nebaudžiami

Pasak „Global Witness“, tai, jog banditai už nusikaltimus prieš aplinkosaugos aktyvistus yra nebaudžiami, yra pasaulinė tendencija. Iš 908 žinomų žmogžudysčių bylų, mažiau nei 10 proc. pasiekė teismą ir vos 1 proc. bylų buvo paskelbtas nuosprendis. Nevyriausybinės organizacijos teigimu, nužudymų skaičius auga – 2012 m. aukų buvo jau tris kartus daugiau nei 2002 m. Tai ženklas, jog kova dėl mažėjančių išteklių intensyvėja.

„Niekada nebuvo svarbiau išsaugoti pasaulio gamtą ir niekada tai nebuvo taip pavojinga kaip šiandien“, - rašoma „Global Witness“ pranešime. Tarptautiniu mastu apie šią problemą kalbama mažai, dažnai matomos tiesiog pavienės mirtys, o ne reiškinys. Diskusijos vyksta ir dėl problemos dydžio: manoma, jog dėl aktyvios politinės visuomenės dauguma smurtinių aktyvistų mirčių Brazilijoje yra užfiksuojamos ir apie jas pranešama, tuo tarpu kitose, mažiau atvirose atogrąžų šalyse daugybė tokių atvejų net neatsiduria oficialiose suvestinėse.

Skiriasi ir aplinkosaugos aktyvistų apibrėžimas. Brazilijoje dauguma aukų norėjo ne tik apsaugoti pirmykštį mišką, bet ir patys naudotis jo turtais – tiesa, ne tokiais mastais kaip didžiųjų rančų savininkai. Šių vietovių gyventojai dar sulaukia paramos iš Brazilijos Žmogaus teisių sekretoriaus ir Aplinkos ministerijos, tačiau su jais kovojantys agroverslo atstovai vyriausybėje tampa vis įtakingesni. Neatrodo, jog šalies prezidentei Dilmai Rousseff šių žmonių teisės būtų prioritetinis klausimas, o aplinkos apsaugai dėmesio skiriama dar mažiau. Dešimtmetį traukęsi miškų kirtimai pernai vėl išaugo 28 proc.

Kiekvienas, kuriam rūpi žmogaus teisės ir gamtosauga, turėtų dukart pagalvoti prieš pirkdamas Brazilijoje užaugintą soją, jautieną, riešutus, čia pagamintus baldus, medieną ar kitus produktus, nebent jie yra atitinkamai sertifikuoti.

Tai taip pat padėtų atkreipti dėmesį į prastėjančią aplinkosaugos aktyvistų padėtį pasaulyje. Nepaisant žudynių ir grasinimų N. de Lima ir kiti aktyvistai bei jų bendruomenės neteisybei priešinasi ir toliau.