Pirmoji stotelė — Senovės Roma. Didingas Koliziejus, šlovingos pergalės, „duona ir žaidimai“, išvystyta vandens perdavimo akvedukais sistema... Ir pirmieji masiniai apsinuodijimai švinu. Garsiojo romėnų karvedžio Julijaus Cezario inžinierius Vitruvius rašė: „vanduo iš keramikinių vamzdžių yra sveikesnis nei iš švininių. Atrodo, jog tai priklauso nuo švino, kuris, sakoma, yra pavojingas žmogaus kūnui“.

Tačiau vandentiekio sistema — nevienintelis švino šaltinis. Romėnai, siekdami pasaldinti vyną, į jį dar dėdavo švino cukraus (švino acetatas), kuris dažnam sukeldavo podagrą. Be to, nedideli elemento kiekiai į organizmą patekdavo valgant švininiuose induose termiškai apdorotą maistą. Kai kurie istorikai įsitikinę, jog prie Senovės Romos saulėlydžio stipriai prisidėjo ir apsinuodijimai švinu.

Antroji stotelė — Japonija ir samurajų sluoksnis. Darbo ir aplinkos sveikatos universiteto (Japonija) tyrėjai, atlikę palaikų rentgenologinius tyrimus, padarė išvadą, jog samurajų sluoksnio agonijos priežastis — moterų makiažas. „Edo epochoje išpopuliarėjo kosmetika, kurios madas demonstruodavo aktoriai, kurtizanės ir geišos, - pasakoja tyrėjai, cituojami vieno portalo straipsnyje. – Anuomet naudota balta pudra buvo gaminama iš gyvsidabrio chlorido ir baltojo švino. Jo kiekiai suaugusių moterų kauluose dvigubai viršijo vyrų kauluose rastus švino kiekius.

Tokia kosmetika besigražinusių moterų pienas būdavo tikras nuodų kokteilis, kuris į kūdikių organizmus pumpuodavo neįtikėtinus kiekius švino. Gali būti, kad toks švino kiekis Edo epochos samurajų atžalų organizmuose lėmė, kad jie užaugę stokojo intelektinių įgūdžių ir nesugebėjo susidoroti su lemiama politine krize 1853-1867 m. Manome, kad viena pagrindinių samurajų luomo žlugimo priežasčių yra kosmetinė pudra, nes anuomet ji buvo prabangos dalykas, - reziumuoja T. Nakašima. – Žemesnių socialinių klasių atstovai (žemdirbiai, žvejai) buvo neturtingi ir tokios prabangos sau leisti negalėdavo“.

Kita stotelė — XX a. ir automobilių naudotas kuras. Antrojo dešimtmečio pabaigoje į automobilių degalus buvo pradėta dėti tetraetilšvino — medžiagos, kuri sumažindavo kuro detonacines savybes ir taip pagerindavo variklių darbą. Vis dėlto, švinas kuro bake neužsilikdavo — po degimo elemento patekdavo į aplinką, dirvožemį ar geriamąjį vandenį.

Susirūpinus švino koncentracijos žmonių kraujyje didėjimu, šimtmečio pabaigoje medžiagos imta atsisakyti — vietoj jos pradėti naudoti MTBE (metiltretbutileteris) ir ETBE (etiltretbutileteris) priedai, kurie sudega iki anglies dioksido ir vandens garų. Nuo 1995 m. pagrindinis Lietuvos benzino ir dyzelino tiekėjas „Orlen Lietuva“ gamina tik neetiliuotą (bešvinį) kurą, kuris atitinka ES standartus.

Paskutinė stotelė — XXI a. pradžia ir nauji iššūkiai. Atrodytų, jog švinas jau baigia pasitraukti iš mūsų kasdienio gyvenimo — veido pudroje šio elemento jau nebelikę, vynas nebesaldinamas baltuoju švinu, automobiliai jau varomi neetiliuotu (bešviniu) benzinu.

Vis dėlto, sunkiojo metalo taip lengvai atsikratyti nepavyks: švino vis dar aptinkama keramikiniuose gaminiuose, naudojamas kaip baltas pigmentas dažų gamyboje (ypač didelė koncentracija XX a. baltuose dažuose), glazūrose (nerekomenduojama gerti rūgščiųjų gėrimų iš senesnių glazūruotų indų). Tad prireiks dar nemažai laiko, kol galutinai pašalinsime švino junginius bent jau iš artimiausios, namų aplinkos.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!