Vokietijoje, kurioje už skirtingą tarą priskaičiuojamas nuo 8 ct iki 25 ct užstatas, gyvenanti Eglė pasakojo dažnai matanti vietinius gyventojus, grąžinančius tarą.
„Dažnai prie taromatų net eilutės susidaro. Nors ir ne ilgos, bet jos būna. Dažnai žmonės atneša po nemažą maiša butelių arba visą dėžę su alaus buteliais. Vokietijoje į taromatą galima įdėti visą dėžę ir nesiterlioti su kiekvienu buteliu atskirai“, – pasakojo lietuvė.
Pati Eglė pakuočių užstato sistema naudojasi labai aktyviai ir ji stengiasi grąžinti, kiek įmanoma daugiau taros.
„Kuris motyvas man svarbesnis – pinigai ar aplinkos apsauga – net nesusimąsčiau. Gal negražu taip sakyti, bet nesu užkietėjusi gamtos saugotoja, kuri nuolat rauda dėl plastmasės prikimštų banginių pilvų. Taip, liūdna dėl jų, bet mane labiau veikia šiukšlynai gatvėse ir parkuose“, – svarstė pašnekovė.
Supranta, kaip taros nuomą
Nors Vokietija dažnai apibūdinama kaip labai švari ir tvarkinga šalis, Eglės teigimu, taip tikrai nėra. Neretas moksleivis ar studentas, išgėręs skardinėje esantį gėrimą, tarą tiesiog palieka lauke.
„Gerai, jei padeda tvarkingai prie šiukšlių dėžės ar suoliuko. Yra, kas surenka. Bet dažnai matau pridaužytų butelių, sumaigytų skardinių tiesiog ant šaligatvio ar gatvės, parkuose primėtytų butelių“, – savo pastebėjimais dalijosi lietuvė.
Kartu Eglė pripažino, kad ir užstato dydis skatina rinkti ir vėliau grąžinti tarą.
„Aš šią sistemą suprantu kaip taros nuomą. Vokietijoje per kai kuriuos renginius, pavyzdžiui, karštą vyną pila į suvenyrinius puodelius. Už juos reikia palikti 2 eur užstatą. Jei puodelis patinka, gali neštis namo, o jei nori pinigų, grąžini ir atgauni savo eurus. Su buteliais – tas pats. Jei už juos sumokėjau, kodėl negaliu atgauti pinigų“, – retoriškai klausė pašnekovė.
Kalbėdama apie taros užstato sistemą, Eglė pastebėjo, kartais norint priduoti alaus butelius kyla problemų: ne visi buteliai turi užstato ženkliuką, o kai kurių mažesnių alaus daryklų butelius galima vežti tiesiai gamintojams ir iškeisti juos į pilnus, tačiau parduotuvėse jų gali ir nepriimti.
Lietuvė džiaugėsi, kad sistemoje dalyvauja ir vienos bendrovės jogurtų stiklainius. „Šiaip būtų jie patogūs ir namie pasilikti, uogienes supilti, bet nešam atgal, nes užstatas už juos 15 ct“, – šypsojosi pašnekovė.
Eglė pridėjo, kad vokiečiai gana taupūs žmonės, todėl, tikėtina, kad vietiniai gyventojai tarą grąžina ne tik dėl ekologinių paskatų, bet ir dėl pinigų.
„Jei nusiperki alaus butelį už 1 eur, tai 8 ct atrodo juokingi, bet jei visą dėžę mineralinio vandens, susidaro ne vienas euras. Kartais vanduo būna pigesnis, nei sumoki už butelį“, – skaičiavo pašnekovė.
Vis dėlto, jos nuomone, vokiečiai aktyviai naudojasi užstato sistema ir dėl kitų priežasčių. Pirma, Vokietijoje įprasta rūšiuoti atliekas, o užstatas tik vienas iš atliekų rūšiavimo būdų. Antra, užstato sistema šalyje naudojama jau ilgus metus, tai žmonės tiesiog įprato, kad tai daryti reikia. Be to, Eglė pridėjo, kad sistema sukurta būti patogia gyventojui: taromatai įrengti parduotuvėse, todėl nereikia ilgai ieškoti, kur tarą priduoti.
Už butelį – ir 40 ct užstatas
Kol Lietuvoje gėrimų PET, stiklo pakuotėms ir skardinėms taikomas 10 ct užstatas, kitos užstato sistemą turinčios Europos valstybės yra nustačiusios įvairius užstato dydžius. Kai kur jis skiriasi, priklausomai nuo taros medžiagos ir butelio dydžio. Pavyzdžiui, už didesnį nei 1 l butelį mokamas daug didesnis užstatas.
Pavyzdžiui, Suomijoje taikomas 10–40 ct užstato dydis, Olandijoje – 10–25 ct, Norvegijoje – 10–30 ct, Švedijoje – 10–20 ct. Danijoje užstatas gali siekti net 40 ct, tačiau mažesnei tarai – 13 ct. Beje, Danija žada nuo kitų metų į pakuočių užstato sistemą įtraukti ir sulčių pakuotes.
Kol Latvijoje užstato sistema dar tik ruošiama, estai ja naudojasi jau kelerius metus. Tiesa, Estijoje, kaip ir Lietuvoje, taikomas 10 ct užstatas. O, pavyzdžiui, Islandijoje – 13 ct.
Užstato sistemos nauda naudojasi ir kroatai. Jie už sistemoje dalyvaujančią tarą palieka 6 ct užstatą.
Kodėl mokame 10 ct
VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ (USAD) vadovas Gintaras Varnas pasakojo, kad Lietuvoje, nustatant 10 ct užstato dydį, buvo atsižvelgta į du svarbiausius aspektus. Pirma, kad užstato dydis skatintų gyventojus grąžinti pakuotę ir nebūtų per mažas. Antra, kad jis nebūtų ir per didelis ir nebūtų be reikalo užšaldomos vartotojų lėšos.
„Kurdami sistemą buvome atviri visiems variantams, tačiau galų gale apsistojome ties 10 ct depozitu. Toks užstatas buvo Estijoje, kuri mums buvo ir lieka kultūriškai ir ekonomiškai artimiausia užstato sistemą turinčia valstybė“, – pasakojo jis.
Be to, sprendžiant dėl užstato dydžio buvo atsižvelgta į tai, kad sistema gyventojams būtų kuo paprastesnė, todėl visoms pakuotėms buvo nustatytas vienodas dydis.
„Mums tai jau atrodo įprasta, tačiau tokia tvarka galioja ne visur, pavyzdžiui, Suomijoje užstatas svyruoja nuo 10 ct iki 40 ct – atsižvelgiant tiek į pakuotės rūšį, tiek jos talpą“, – pabrėžė pašnekovas.
G. Varnas pastebėjo, kad ir Lietuvoje užstato dydį būtų galima didinti, jei augant ekonomikai, 10 ct nebemotyvuotų gyventojų grąžinti tarą.
„Pokytis būtų rimtas žingsnis ir jį turėtų patvirtinti aplinkos ministras. Tačiau šiuo metu Lietuvos užstato sistemos rezultatai tikrai geri, tad apie galimus depozito pokyčius nediskutuojame“, – tikino G. Varnas.
Nepaisant to, pašnekovas pastebėjo, kad vis daugiau gyventojų pradeda grąžinti pakuotes ne dėl užstato, bet dėl aplinkos apsaugos motyvo.
„Galima drąsiai vadinti mitu įsitikinimą, kad aukštą pakuočių grįžtamumą Lietuvoje lemia žmonių skurdas. Taip, mažiau pajamų gaunantiems žmonėms grąžinti pakuotes yra svarbu, tačiau ar tai reiškia, kad jiems nerūpi aplinka? Vargu“, – svarstė USAD vadovas.
Viešosios įstaigos skaičiai rodo, kad tiek daugiau uždirbantys vadovai, tiek eiliniai tarnautojai, tiek bedarbiai į užstato sistemą įsitraukia labai panašiai.
Užstato dydžio didinimas daliai būtų skausmingas
„Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė svarstė, kad, nors gyventojų pajamos auga greičiau nei jų išlaidų dalis maistui ir gėrimams, vis dėlto ne visų žmonių pajamos auga vienodai sparčiai, todėl Lietuvoje dar daug namų ūkių, kur kiekvienas išleidžiamas centas yra skaičiuojamas. Todėl dalis gyventojų grąžina tarą ir finansinių paskatų vedini.
„Manau, kad didžioji dalis namų ūkių grąžina pakuotes tiek dėl finansinių paskatų, tiek dėl augančio supratimo, kad tai labai svarbu mūsų žemei“, – kalbėjo ji.
Pasiteiravus, ar padidinus užstato dydį, gyventojai dar labiau suskubtų grąžinti tarą, J. Cvilikienė teigė mananti, kad – taip: „Jau ir dabar, galiojant šiai sistemai taros surinkimas padidėja, tad įvedus dar didesnį užstatą, grąžinančių būtų dar daugiau. Tačiau svarbu nepamiršti, kad taip pabrangtų ir prekių krepšelis, nors pinigai ir grąžinami vėliau, o tai būtų finansiškai skausminga mažas pajamas gaunantiems žmonėms.
Vis dėlto pašnekovė teigė, kad finansinė paskata grąžinti tarą yra akivaizdžiai matoma. „Latvijoje užstato sistema dar neveikia ir man pačiai teko įsitikinti, kad ten išmestų butelių ar skardinių pilna tiek parkuose, tiek pajūryje. Vadinasi, nors aplinkos apsaugos klausimas svarbus, daugelis žmonių reikia papildomos paskatos tarai grąžinti“, – komentavo banko atstovė.
