Miške išguli ištisus metus, bet rasti – sudėtinga
Yra žmonių, kurie mėgsta skaityti knygas, leisti laiką gamtoje, rudeniop keliauti į mišką rinkti grybų. Taip pat yra dalis gyventojų, kurie neįsivaizduoja savo laisvalaikio be medžioklės, žvejybos. Tačiau, ar dažnai tenka sutikti žmonių, kurie be galo laukia pavasario ne dėl saulės ir šilumos, o dėl to, kad tokiu metu miško žvėrys meta ragus?
Kaip pasakoja Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas medžioklei Eugenijus Tijušas, ragus žvėrys meta skirtingu laiku.
„Stirninai ir briedžiai meta panašiu laiku – pradeda lapkričio pradžioje ir stirninai baigia iki Naujųjų metų (sausio pradžios), o briedžiai kartais ir tik vasario pradžioje. Priklausomai nuo amžiaus, nes senesni žvėrys meta anksčiau, o jaunesni – vėliau. Kitas metimo laikotarpis yra tauriųjų elnių ir danielių. Taurieji elniai pradeda mesti kovo pradžioje ir baigia iki balandžio pabaigos ar gegužės pradžios, o danieliai šiek tiek vėliau“, – vardija E. Tijušas.
Tiesa, medžiotojas pabrėžia, kad ragų miškuose galima rasti ištisus metus. Mat, jie ten gali išgulėti ne vienerius metus. Tačiau, anot E. Tijušo, specialiai neieškant, o tik tikintis, kad pavyks rasti ragų atsitiktinai, maža tikimybė, kad namo grįšite nešinas trofėjumi.
„Specialiai neieškant, o tik atsitiktinai randant, toks radinys itin retas. Miškuose lankausi nuo vaikystės, jau sunku suskaičiuoti plotą, kuriame esu apsilankęs per visą Lietuvą, bet yra vos keli atvejai, kai pavyko rasti ragų“, – pasakoja medžiotojas.
Ragų metimas – natūralus procesas
Ragų metimas laukinėje gamtoje yra visiškai natūralus procesas. Vilniaus universiteto (VU) Gyvybės mokslų centro prof. dr. Alius Ulevičius GRYNAS.lt aiškina, kad laukiniai gyvūnai, mesdami ragus, pašalina susikaupusių medžiagų perteklių.
„Ragus žvėrys meta dėl medžiagų pertekliaus. Metant ragus, tokiu savotišku būdu iš organizmo šalinamas medžiagų perteklius. Pavyzdžiui, patelės pašalina daug tų medžiagų atsivesdamos jauniklius (su vaisiaus vandenimi). O patinai kaupia druskas ir pašalina jas su ragais“, – pasakoja profesorius.
Kita priežastis, kodėl žvėrys meta ragus, yra susijusi su poravimųsi. Anot prof. dr. A. Ulevičiaus, ragai kasmet auginami ir jie yra tarsi lytinės atrankos požymis: „Kuo didesni ragai, tuo didesnė tikimybė gerus genus perduoti kitoms kartoms“, – tikina mokslininkas.
Ragų ieškojimas – daugiau nei hobis
Laukinėje gamtoje ragai žvėrims yra jų pasididžiavimas. Turbūt dalelė šio biologinio aspekto persidavė ir žmonėms. Kai kuriems gyventojams žvėrių ragų ieškojimas yra didžiausia aistra, o radimas – neįtikėtina sėkmė. Rasti ragai jiems – tikras trofėjus.
Tiesa, E. Tijušas primena, kad iki 2014 metų bet kas negalėjo pasiimti rastų žvėries ragų.
„Anksčiau buvo draudžiama rinkti numestus ragus. Ragai buvo įvardijami kaip sudėtinė medžioklės produkcijos dalis ir visa medžioklės produkcija, tai ir gyvūnai, kuriuos partrenkia automobiliai, priklauso medžioklės plotų naudotojams. Tos logikos šiek tiek trūko. Tačiau pagaliau šis punktas buvo išbrauktas ir, nors dalis žmonių dar prisimena senas taisykles, šiuo metu ragai yra kaip ir grybai – visų“, – juokauja medžiotojas.
Leidus žvėrių ragus rinkti visiems gyventojams, tam tikruose Lietuvos regionuose laukinių žvėrių ragų rinkimas tapo kone mėgstamiausiu ir pelningu gyventojų užsiėmimu. E. Tijušas pasakoja, kad, pavyzdžiui, Šiaurės Lietuvoje, kur didžiausia elnių populiacija, vos tik žvėrims pradėjus mesti ragus, į miškus sugūžėdavo būrys ragų rinkimo entuziastų.
„Yra entuziastų, kolekcionierių, suvenyrų gamintojų, kurie ragų ieško sąmoningai. Žinant tam tikrus biologinius procesus, kada ir kokiose vietose žvėrys dažniausiai meta ragus, vyksta sąmoningas gyvūnų ieškojimas. Ypač tauriųjų elnių, kurie žiemą gyvena gana didelėmis bandomis, laikosi tam tikrose teritorijose. Kartais netgi tauriųjų elnių ragų metimo pradžią Šiaurės Lietuvoje galima palyginti su baravykų dygimo pradžia kur nors Dzūkijoje“, – juokauja medžiotojas pridurdamas, kad anksčiau gyventojai ragus aktyviai pardavinėdavo ir iš to dar ir uždirbdavo.
Tiesa, ir šiandien socialiniuose tinkluose galima rasti įrašų, kuriuose skelbiama, kad yra superkami laukinių žvėrių ragai.
Žvėrims gali ir pakenkti
E. Tijušas tęsia, kad Šiaurės Lietuvoje ragų ieškojimas jau buvo tapęs savotišku reiškiniu, kuris, deja, gali neigiamai paveikti laukinių žvėrių biologinius procesus. Nors pastaraisiais metais kovo mėnesio oro temperatūra aukštesnė už daugiametes normas, vyrauja lietus ar šlapdriba, sniego danga jau praktiškai būna nutirpusi visose Lietuvoje, prieš dešimtmetį pirmasis pavasario mėnuo dar būdavo labai žiemiškas. Tai lemdavo ir laukinių gyvūnų įpročius: paprastai jie, būdami ramybės būsenos, laikydavosi miškuose. Todėl dieną vaikštant miškuose ir ieškant žvėrių ragų, laukiniai gyvūnai būdavo išvaikomi iš miško į laukus, sutrikdoma jų ramybė.
Kas atsitinka nerastiems ragams? E. Tijušas sako, kad ragai ant miško paklotės sunyksta savaime arba tampa pelinių graužikų maistu.
„Viena vertus, jie savaime sunyksta, antra vertus, juos graužia peliniai graužikai ir pan. Jeigu ilgesnį laiką jie guli miške, tai pradeda ant jų augti samanos, lapai krenta rudenį ir tie ragai prapuola miško paklotėje“, – tikina medžiotojas.
