aA
Etnografinė sodyba
© Organizatorių archyvas

Prieš keletą dienų spaudoje pasirodė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) pranešimas, kad saugomose teritorijose siūloma statyti namus pagal atskiriems Lietuvos regionams būdingas architektūros tradicijas.

Iš pirmo žvilgsnio tokiam pasiūlymui, atrodo, visi turėtume tik pritarti: kas gali būti geriau nei tradicijų išsaugojimas? Visgi kyla klausimas – kokios tai tradicijos ir kokiais būdais, metodais, priemonėmis šis pasiūlymas bus įgyvendinimas? Ar jis liks rekomendaciniu, ar taps visiems privalomu? Ar tai palengvins ir pagražins namų statybą ar taps dar viena biurokratine našta gyventojams, kurių sodybos patenka į saugomų teritorijų plotus?

VSTT pranešime akcentuojami du dalykai: architektūros tradicijos ir saugomos teritorijos. Kalbant apie tradicijas, derėtų neužmiršti, kad žmogaus veikla visada turėdavo tikslą, o ją ribojo to laikmečio galimybės. Kiekvienas statinys (kūrinys) turėjo paskirtį ir buvo statomas tam tikru tikslu. Kažkodėl su tradicijomis mes visada siejame XIX a. pabaigą ir XX a. pradžią, kai apie 70 proc. gyventojų gyveno kaime, o jų pragyvenimo šaltinis buvo žemės ūkio produktų gamyba.

Jie statė pastatus, reikalingus ir tinkamus jų vykdomai veiklai: tvartus gyvuliams laikyti, kluonus šienui ir šiaudams sudėti. Kaip žinome, ūkis didele dalimi buvo natūrinis ir žmonės vertėsi su medžiagomis, kurios buvo pigios ir prieinamos. Kadangi Lietuvoje tuo metu technologijos buvo išvystytos nepalyginami mažiau, nei, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje, šalis buvo daug skurdesnė, todėl čerpėmis dengtą stogą galima buvo pamatyti tik siauro turtingų gyventojų sluoksnio pastatuose, dažniausiai dvaruose. O vargingi ūkininkai sukosi kaip išmanydami – jei neturėjo miško, tvartų sienoms naudojo molio ar molio-šiaudų mišinius, stogus dengė šiaudais, pamaryje švendrėmis, vėliau, atsiradus kiek tobulesnėms technologijoms, skiedromis. 

Pasaulis jau arti šimto metų vystosi taip, kad vis daugiau žmonių gyvena miestuose ir vis mažesnė žmonių dalis pajamas gauna iš žemės ūkio veiklos.
prof. V. Rudzkienė

Stiklas valstiečiui buvo brangi prekė, todėl langus darydavo nedidelius, sudalintus į smulkias dalis, kad būtų pigiau stiklui sudužus pakeisti. Žmonės turėjo daug mažiau laisvo laiko, nei mes jo turime dabar, tačiau ir tuomet kai kas rasdavo laiko ir namams pagrąžinti – išpjaustydavo langines, vėjalentes, pasodindavo gėlių darželį.

Pasaulis jau arti šimto metų vystosi taip, kad vis daugiau žmonių gyvena miestuose ir vis mažesnė žmonių dalis pajamas gauna iš žemės ūkio veiklos. Pagal statistinius duomenis, Europos Sąjungos šalyse gyvena kaime ir užsiima žemės ūkio veikla vidutiniškai tik apie 5 – 7 proc. gyventojų, Lietuvoje – apie 20 proc. Vidinė Lietuvos migracija ir nesiliaujanti emigracija saugomų teritorijų kaimus palietė ne mažiau nei kitas Lietuvos vietoves.

Saugomų teritorijų nuolat gyvenančių gyventojų dalis jau eilė metų mažėja ypač sparčiai ir daugelyje kaimų liko tik viena kita jaunesnė šeima arba tik garbaus amžiaus sulaukę senjorai. Sodybas nusipirkę miestiečiai tradicinės žemės ūkio veiklos nebevykdo, jų poreikiai kiti. Ar, nepaisant to, jie turės statyti tvartus gyvuliams, kurių niekada neturės, kluonus šienui, kurio jie nepjaus, dengti stogus „tradiciniais“ šiaudais, kurių jie neaugina, dalinti langus į smulkias dalis, nors stiklas jau seniai nebėra prabangos prekė? Dabar juk ir technologijos ir galimybės, žmonių patirtis ir išslavinimas visai pasikeitė palyginus su anais „tradiciniais“ laikais. Pirmiausia turėtume rūpintis šiuolaikinių, energiją taupančių technologijų taikymu statybose ir įvertinti tai, kad dabar gyventojai turi visai kitokius poreikius ir kitokias galimybes, nei vos ne prieš šimtą metų žemės ūkyje dirbantys žmonės.

Kitas klausimas – kodėl su tradicine architektūra susiejamos būtent saugomos teritorijos? Lietuvos saugomų teritorijų tinklas labai platus – nuo visiems puikiai žinomų Į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktų Kuršių Nerijos ir Vilniaus senamiesčio teritorijų iki architektūros paminklais paskelbtų griūvančių kaimų.

Lietuvos saugomų teritorijų sistema (įteisinta Saugomu teritorijų įstatymu) ypač paini ir sudėtinga. Ji neturi nieko bendra nei su pasaulyje pripažinta Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos IUCN klasifikacija, nei su loginiais vadybos principais. Pagal klasifikavimo schemą Lietuvos saugomų teritorijų sistema dalinama į keturias dalis, šios, savo ruoštu, į aštuonias dalis, o šios dar į 11 dalių. Šitokioje sudėtingoje sistemoje pasimeta saugomų teritorijų sistemos tikslai, todėl nenuostabu, kad saugomų teritorijų valdymą nuolat lydi skandalai ir vietinių gyventojų nepasitenkinimas dėl nežinia dėl ko ant jų galvų griūvančių apribojimų.

Saugomos teritorijos yra visose ES šalyse. Kaip kitos šalys sprendžia iškilusias problemas? Kaip pavyzdį panagrinėkime ES ekonomikos lyderę Vokietiją, į kurią krypsta emigrantų iš Lietuvos keliai. Kuo skiriasi Vokietijos saugomos teritorijos nuo Lietuvos saugomų teritorijų?

Pirmiausia, Vokietijos saugomų teritorijų sistema yra labai paprasta. Visos teritorijos sudalintos į tris grupes: nacionaliniai parkai (kurių paskirtis visai kita nei Lietuvos nacionalinių parkų), biosferos rezervatai ir gamtos parkai. Visos grupės turi aiškiai apibrėžtus tikslus, kurie trumpai apibrėžiami taip: nacionaliniai parkai – „gamtą palikti sau pačiai“, biosferos rezervatai – „saugoti kultūrinį kraštovaizdį“, gamtos parkai – „saugoti ir vystyti kultūrinį kraštovaizdį ir gamtą“. Skirtingi šių grupių tikslai lemia ir skirtingus administravimo būdus.

Lietuvos saugomų teritorijų gyventojai savo teisėmis labiau primena 19 amžiaus baudžiauninkus, o ne laisvos valstybės piliečius. Jie gali šokti, dainuoti, pinti krepšius, tačiau sprendimų, įtakojančių jų gyvenimą, patys priimti negali.
prof. V. Rudzkienė

Antra, Vokietijoje nėra jokių papildomų įstatymų, reglamentuojančių statybas saugomose teritorijose. Saugomų teritorijų statybas reglamentuoja tie patys teisės aktai, kaip ir likusių Vokietijos teritorijų. Todėl siūlymas saugomose teritorijose statyti namus pagal atskiriems regionams būdingas architektūros tradicijas Vokietijoje būtų neįmanomas.

Trečia, vienas iš svarbiausių tikslų, kurių siekia vietinės biosferos rezervatų ir gamtos parkų administracijos – skatinti darnią plėtrą ir sudaryti tokias verslo sąlygas, kad vietiniai gyventojai liktų saugomose teritorijose. Skatinama visa įmanoma veikla: turizmas, aplinkosauginius reikalavimus atitinkanti pramonė, iš saugomose teritorijose užaugintos produkcijos gaminami sertifikuoti gaminiai (sertifikavimą perka ir taiko dalis Vokietijos ir net tarptautinių maisto produktų gamintojų, o atitikimą standartams prižiūri saugomų teritorijų administracijų inspektoriai), gaminami vietiniai tradiciniai maisto produktai ir alkoholiniai gėrimai, įvairūs smulkūs gaminiai ir suvenyrai, kurių galima nusipirkti čia pat saugomų teritorijų centruose esančios parduotuvėlėse.

Vokietijose biosferos rezervatuose ir gamtos parkuose vietos bendruomenė pati sprendžia daugelį problemų. Vietos bendruomenė pati sprendžia, kokia turizmo veikla būtų tinkamiausia šios teritorijos gyventojams, kaip jie gali prisidėti (ir labai aktyviai prisideda) prie šios veiklos vystymo. Problemos sprendimai ieškomi bendru susitarimu. Pavyzdžiui, viena iš Švabijos Alpių bendruomenių pradėjo vykdyti žemės reformą. Daugelis vietos gyventojų turi po kelis žemės sklypus, o bendruomenė savo iniciatyva pradėjo šių sklypų perkėlimo į vieną vietą ir sujungimo projektą. Tai ilgai trunkantis projektas, kadangi reikia suderinti visų gyventojų nuomones ir rasti bendrą sprendimą. Altsteusslingen miestelyje turizmo centrą gyventojai nutarė pastatyti savo jėgomis, o biudžeto lėšų paprašė tik statybinių medžiagų įsigijimui. Visus statybos darbus bendruomenė atlieka savo jėgomis ir nemokamai. Be to, tobulinama ir saugomų teritorijų vadyba – Vokietijoje jau keli metai vykdomas projektas, kuriame dalyvauja mokslininkai, saugomų teritorijų administracija, politikai.

Lietuvos saugomų teritorijų gyventojai savo teisėmis labiau primena 19 amžiaus baudžiauninkus, o ne laisvos valstybės piliečius. Jie gali šokti, dainuoti, pinti krepšius, tačiau sprendimų, įtakojančių jų gyvenimą, patys priimti negali. Jie negali pilnai valdyti savo nuosavybės (saugomų teritorijų žemės sklypai negali būti dalinami) ir tik ponas (tiksliau, valdininkas) žino kokia turi būti miško viduryje esančio vienkiemio sodyba. O saugomos teritorijos nėra mažas žemės lopinėlis: Lietuvos saugomos teritorijos užima 15,6 proc. šalies teritorijos ploto.

Tokiomis sąlygomis, Lietuvoje saugomų teritorijų vietos bendruomenėms belieka ir toliau puoselėti tradicijas ir sužinoti apie dar vieną nutarimą. Gal jis ir labai geras, bet ar kas paklausė gyventojų nuomonės apie jo reikalingumą? O gal kitas VSTT siūlymas bus saugomų teritorijų gyventojams dėvėti tradicinius drabužius, galvą dengti šiaudine skrybėle ir avėti klumpes? Galima surasti ir argumentų už: tai galėtų prisidėti prie emigracijos mažinimo – su klumpėmis toli nenukeliausi.

Autorė dalyvavo 2011 m. Europarc konferencijoje Vokietijoje pagal Lietuvos mokslo tarybos remiamą projektą „Saugomų ekosistemų vertinimas socialiniu-ekologiniu aspektu (MIP-11115)“.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Aktyvistai per naują protestą prieš klimato kaitą blokavo Jungtinės Karalystės kelius (9)

Per naujas demonstracijas už greitesnius veiksmus dėl klimato aktyvistai pirmadienį blokavo kelius...

Vienas aukščiausių jūrinių akvariumų Baltijos šalyse pasipildė naujais gyventojais (9)

Į aukščiausių pasaulio akvariumų dešimtuką patenkantis Kaune įsikūrusio prekybos ir...

Vokietijos ekonomikos ekspertai siūlo apmokestinti CO2 taršą (27)

Vokietijos vyriausybės patarėjų ekonomikos klausimais taryba ragina Vyriausybę tiesiogiai...

Birštone lankytojams atidaromas apžvalgos bokštas: vaizdai gniaužia kvapą (6)

Penktadienį Birštone lankytojams atveriamas apžvalgos bokštas .

Japonijoje prisiriję plastiko nugaišo devyni elniai (2)

Japonijos istorinės sostinės Naros parke prisiriję plastiko nugaišo devyni elniai,...

Top naujienos

Lietuviškoji Venecija: atradę šį kraštą pamiršta Lietuvos pajūrį

Pamario kraštas – vandenų apsuptas Lietuvos regionas, kurį sudaro visa Šilutės rajono vakarinė...

Šarūnas Jasikevičius Kaune lieka dar bent metams likti turėtų ir abu naujokai (22)

Paskutiniais metais su ryškiausiomis Kauno „Žalgirio“ pergalėmis Eurolygoje siejamas Šarūnas...

„Valstiečių“ taryba balsavo kitaip, bet Pranckietis lieka: tai gali turėti pasekmių papildyta 19:34 (377)

Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjungos taryba balsų dauguma patvirtino koalicinę sutartį, pagal...

Keičiantis orams kils liūtys, perkūnijos, stiprus vėjas (22)

Įsigalėjęs vėsus ir drėgnas šiaurės vakarų oro srautas neleidžia įsitvirtinti šiltesniems,...

Kūdikių pilvo diegliai: gydytojas Vaidotas Urbonas įvardijo vienintelę priemonę, kuri iš tiesų padeda (71)

Kūdikių pilvo diegliai – visų tėvų siaubas. Bet, pasak gydytojo gastroenterologo Vaidoto...

Buvau neištikima visiems savo vaikinams, tačiau nė trupučio nesigailiu (246)

„Mes sėdėjome ant jo lovos taip arti, kad nors nesilietėme, jaučiau nuo jo kūno sklindantį...

Pasaulis pratrūko iš susijaudinimo: viena didžiausių Egipto paslapčių pagaliau bus atskleista (30)

Egiptologai priartėjo prie vienos didžiausių istorijos paslapčių – niekaip neatrandamo...

Kas taikosi „įspirti“ Ursulai von der Leyen? Priešų netrūksta pačioje Vokietijoje (27)

Artėjant lemtingai dienai, Europos Parlamente antradienį vyksiantiems Europos Komisijos...

LKL vadovas – apie apribojimą „monstrui“ „Žalgiriui“ ir Eurolygos metamorfozę (32)

Prienų komanda nevirs Kauno „Žalgirio“ dubleriais aukščiausiame šalies divizione, teigia...

Įvaizdžio specialistė išskyrė kelias svarbias Nausėdos inauguracijos detales: ką tai sako apie naująjį šalies vadovą (97)

Penktadienį priesaiką tautai davusio prezidento elgesį, kalbas ir net aprangą stebėjo kone visos...