Į Šatrijos kalną, vieną aukščiausių Žemaitijos kalvų (jo aukštis - 228 metrai virš jūros lygio) ramų gegužės vidurio vakarą motociklu „Suzuki“ besismagindamas užrieda aštuoniolikmetis Karolis iš Telšių. Ir švyti iš pasitenkinimo – plieno žirgo motoras traukė puikiai, iš balno neišmetė. Galingo variklio riaumojimo aidą vėjas nuneša tolyn, link Luokės, jis atsimuša į plačias, 813 hektarų pločiu plytinčias Šatrijos kraštovaizdžio draustinio apylinkes.
Įkandin Karolio stačiausią kalno šlaitą motociklo ratais aria jo bičiulis Martynas, bet jo „žirgui“ pritrūksta variklio galios, ir vaikinas grįžta žemyn. Bet iš karto pasuka į kalno viršūnę kita trajektorija – nuožulnesne, statybininkų išlyginta, suplūkta, medinėmis trinkomis pusiau išgrįsta.
Bet užvažiuoti ir pasipuikuoti prieš keletą pėsčiomis į Šatrijos kalno viršūnę anksčiau užkopusių šios legendinės vietos lankytojų jam nepavyksta. Motorizuotą ekstremalą sustabdo viena iš turisčių, priminusi Žemaitijos jaunuoliui, jog Šatrijos kalno šlaitai nėra skirti motokrosų treniruotėms ir aštrių pojūčių paieškoms, apžergus motociklą „Suzuki“.
„Gal čia ne Lietuvos valstybės saugomas vienas žymiausių šalies archeologinių paminklų?“- klausė Martyno klaipėdietė. „Gerai jau ,važiuoju atgal,“- atsakė. O jo bičiulis Karolis, pirmas užsirovęs į kalno viršūnę, tuo metu mielai pozavo prieš fotoobjektyvą ir davė interviu šių eilučių autorei.
„Taip, čia dažnai atvažiuoju su draugais iš Telšių. Motociklu važinėju nuo vaikystės, avarijų neturėjau, drąsos užtenka stačiu šlaitu ir užvažiuoti, ir grįžti. Beje, nusileisti yra rizikingiau, nei rautis aukštyn, ir tai traukia,“- žurnalistei kalbėjo Karolis.
„Bet juk Šatrijos kalno, vieno unikaliausių ir raiškiausių Lietuvos moreninių masyvų kraštovaizdis su ypatingos vertės archeologiniu kompleksu nėra ir negali būti nutrūktgalvių pasivažinėjimų vieta“, - taip šį atvejį žurnalistei komentavo Varnių regioninio parko kraštotvarkininkas Andrius Bajorūnas. Tik sutramdyti motorizuotus eiklūnus, pasak jo, niekaip nepavyksta.
„Motociklais, keturračiais, džipais ir kitomis transporto priemonėmis saugomoje teritorijoje gamtos ir kultūros paminklų niokotojai važinėti mėgsta. Smaginasi, ieškodami aštrių įspūdžių, aria ratais ne tik Šatrijos, bet ir Sprūdės, Medvėgalio, kitų kalnų šlaitus. Apeliuoti į sąžinę, pagarbos krašto vertybėms jausmus tenka, bet moralizavimo poveikis – nedidelis“, - sako kraštotvarkininkas.
Surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolus ir nubausti niekadėjus pavyksta retai.
Pernai Varnių regioniniame parke baudos už važinėjimą piliakalnių teritorijomis buvo skirtos tik dvi – motociklininkui ir automobilininkui. Šiemet – nė vienos. „Perspėjame apie gresiančią atsakomybę, ir pažeidėjai, kaip šiuo atveju, pasišalina“, - sako kraštotvarkininkas.
Šatrijos piliakalnio teritorijoje šiemet vykdomas apie pusantro milijono litų vertės europinis aplinkos tvarkymo, takų, apžvalgos aikštelių, ugniaviečių, buvusio aukuro atstatymo projektas.„Tokio didelio masto darbų ant Šatrijos kalno neteko matyti, nors už kelių šimtų metrų – mūsų sodyba“, - sako užkalbinti vietiniai gyventojai broliai Remigijus ir Rolandas.
„Lietuvos valstybė ir Europos Sąjunga negaili lėšų Žemaitijos piliakalnių atgaivinimui, o jų trauka abejoti netenka“, - sako kraštotvarkininkas A.Bajorūnas. Ruduo, pavasaris ar vasara – turistų srautas čia nesenka. Taip pat – ir į kitus Žemaitijos paveldo objektus. Tarp jų – atnaujintą Užvenčio dvarą, kraštotyros muziejų, Biržuvėnų dvaro sodybą. Jie jau puikiai tarnauja kultūrinio turizmo reikmėms.
