Labanoro girioje, Antaviešėje gyvenantys Žymantas su šeima ir pas juos besisvečiuojantis draugas Linas, kasdien matydami Peršokšnos upelio vingius, iškėlė klausimą, kur ši upė juos nuneštų. Jie panoro ne tik sužinoti, bet ir jos tėkmę išmėginti. Taip kilo mintis imti baidares ir leistis į nuotykį. Balandžio 11 dieną Žymantas, Linas ir prie jų prisijungusios Sonata ir Martyna su šunyte Techno pradėjo savo kelionę upių keliais link Klaipėdos.
Mūsų kelionė prasidėjo aktyviai Peršokšnos upe. Ji tokia tyra, žmogaus nepaliesta ir medžių apkabinta, kad teko įdėti nemažai pastangų ją perplaukti. Dešimtys nuvirtusių medžių tapo tikra ištvermės mokykla. Paplaukiame keliasdešimt metrų ir jau tenka lipti ir nešti baidarę, kartais Žymantas pertemdavo baidares per medžius, mums sėdint jose, o dažnai merginos susiraitydavo baidarėje ir plaukdavo po medžiu. Buvo didelė tikimybė baidarei virsti ir keliautojams pakliūti į ledinį vandenį.
Tikras džiaugsmas plaukti skaidria švaria upe, į ją įteka daugybė šaltinėlių, todėl ištroškus drąsiai galima gerti.
Toliau mūsų kelionė tęsėsi per Lakajos, Žeimenos upes, kurios turi savitą naują charakterį, turtingą nuostabiais šlaitais ir išsiraizgiusiomis medžių šaknimis, jos atrodo lyg mažos paslaptingos tvirtovės. Jas stebėti, kurti medžių istorijas labai patiko Martynai. Medžių šaknų išsiraizgymas, gyvenimas gerai matomas iš upės, nes ji nuskalauja žemes ir atskleidžia jų slaptą grožį. Plaukiant šiomis upėmis mėgaujamės jų švara, teikiama pakilia energija, tačiau taip pat reikalavo atidumo, dėl netikėtai pasirodančių virtuolių medžių.
Noras pasimėgauti tyliai atgimstančia gamta ir kuo daugiau jos nufilmuoti, nufotografuoti, sulėtino kelionės tempą, todėl Vilnių pasiekėme visiškai sutemus, plaukėme nepastebėti žmonių, tik įnešdami gamtos garsų į miesto ūžesį: Sonata su Martyna klykavo lyg paukštės, o Žymantas pūtė šamaniškąjį Didžeridū, Linas filmavo Vilniaus miestą iš upės.
Esame labai dėkingi, kad kelionės metu sutikome nuostabių geraširdiškų žmonių, kurie priėmė į savo erdves. Naktį plaukėme per Vilnių ir už jo šalia Grigiškių esantį tipį. Plaukimas reikalavo daug energijos, nes buvo naktis, atidžiai stebėjome išnyrančius akmenis, baidarė buvo apledijusi, medžiai apšerkšniję, naktį temperatūra nukrisdavo žemiau 0 laipsnių. Nebuvome profesionaliai pasiruošę plaukimui tokiomis sąlygomis, vanduo vis patekdavo ant mūsų ir į baidarės vidų, daiktų perteklius lėtino tempą, nes baidarė buvo nešiojama vandens srovių ir vėjo.
Neris mus labai stipriai sukrėtė, už Vilniaus pajutome stiprų chemijos kvapą, išvydome gausybę putų vandens paviršiuje – upė siaubingai teršiama. Tapo labai liūdna ir apmaudu, kad turėdami tokias nuostabias upes, jas taip žalojame. Kontrastas stiprus: nuo upės, iš kurios galima gerti iki upės, kurioje net rankų nesinori plauti. Kyla natūralus klausimas, ką galime pakeisti, kad visos upės tekėtų savo prigimtimi, o ne teršalų konteineriu.
Nuo Vilniaus kelionę tęsė Linas, Martyna ir jos šunytė Techno, nes Žymantas grįžo pas savo mylimą šeimą, o Sonatos laukė naujasis darbas. Naujas etapas – nauji iššūkiai, daiktų susitalpinimas, irklavimas ir upės bendrystė. Ramybe mėgavosi šunytė Techno, plaukimo metu ji miegodavo ir knarkdavo taip, kad baidarė virpėdavo, o krantuose linksminosi nešiodama pagaliuką. Šuo kelionėje kaip ir supanti gamta suteikia labai daug džiaugsmo.
Išplaukėme su sniegu, o grįžtame su saulėje įdegusiomis nosimis. Orų kontrastas stebino ir džiugino. Šaltas vanduo mūsų negąsdino, Martyna kiekvieną rytą plaukdavo upe, kartais prie jos prisijungdavo ir visa komanda.
„Mūsų kūnai yra per daug pripratę prie komforto, todėl nusilpsta imuninė sistema, o kasdienės maudynės šaltame upės vandeny pažadina visą kūną ir jį stiprina”- pasakoja Martyna.
Kiekviena upė nepakartojama. Neris – pamokanti upė, ji srauni, turinti daug akmenų ir seklumų, reikalaujanti dėmesio, keletą kartų atsitrenkus į akmenis buvome labai arti apsivertimo. Labai smagus jausmas, kai matai judrų vandenį, stebi gresiantį pavojų, o upė lyg mama pakylėja į viršų ir paneša ten, kur saugu.
Nemunas – galingas, jaučiasi stipri upių tėvo jėga. Gylis ir didingumas gniaužia kvapą. Toks stebuklingas jausmas apima, kai lieti irklu vandenį, o jis liejasi, banguoja, svyruoja ir stumia mus tolyn. Norime pakviesti visus, kai plaukiate upe, būkite akimirkoje, pastebėkite vandenį, medžių lapus, vėjo glamones, saulės šilumą, debesų žinutes, kiekvienas gamtos elementas atneša savąją energiją. Linas nekantrauja pradėti montuoti filmą, kuris atskleis mūsų nuostabią istoriją upės tėkmėje.
Visą kelionę mes maitinomės tik gamtos dovanomis: datulėmis, trintų sėklų pastomis, kanapių branduoliais, žolelių arbata ir vaisiais – visas šis rinkinys suteikė mums reikalingų maistinių medžiagų, energijos, vitaminų ir džiaugsmo. Taip pat kartais pakrantėse rinkdavome valgomus augalus. Kai valgai tai, ką gali nuskinti pats, stipriai suartėji su gamta.
Balandžio 26 d., penktadienį, saulei nusileidus, Martyna ir Linas baigė kelionę upėmis Svencelėje, Klaipėdos raj. Mūsų pagrindinis tikslas buvo mėgautis gamtos meile, ja dalintis su pasauliu, todėl plaukdami nuo Ventės rago nusprendėme visiškai atsiduoti vandens bangavimui, saulei, vėjui ir atsipalaiduoti – daugiau nebenorėjome skubėti. Žymantas su šeima jau buvo pakeliui į Klaipėdą paimti mūsų ir baidarės. Tai nebuvo sportinis plaukimas siekiant naujų rekordų. Leidomės į šį nuotykį, kad pasveikintume bundančią gamtą ir praplėstume savo galimybes, tad jaučiame, jog savo tikslą pasiekėme. Nors tai nėra pirmoji kelionė per Lietuvą su baidare, bet ši buvo unikali tuo, jog ji įvyko balandžio mėnesį, o Martyna tapo pirmoji moteris kartu su mini bulterjero šunytė Techno perplaukusios visą Lietuvą baidare.
Esame labai dėkingi visiems prisidėjusiems mūsų tėkmėje. Stebėti mūsų istorijas galite puslapyje: www.visosgalimybes.lt
