Visur girdėti – Viešųjų pirkimų įstatymas. Juo vadovaujantis ir vykdomas miesto želdinių priežiūros paslaugų pirkimas. Kokia jo esmė? Konkursus laimi mažiausią paslaugų kainą pasiūliusios įmonės.O mažiausias kainas pasiūlo dažnai savo profesionalumu ar kvalifikacija verčiančios suabejoti įmonės.

Yra daugybė tokių pavyzdžių. Kvalifikacijos ir profesionalumo kėlimas reikalauja investicijų, o investicijos turi atsipirkti ir duoti pelną - tai versle natūralu. O kam reikia kelti darbuotojų kvalifikaciją ar supažindinti juos su naujausiais pasiekimais želdinių priežiūros srityje, kam leisti veltui pinigus?

Pasiūlei mažesnę negu vidutinę kainą, ir 80% skelbiamų konkursų laimėjai. Geriausiu atveju tokie specialistai turi medkirčio ir aukštalipio kvalifikacinius pažymėjimus, bet ir tai, sakau - geriausiu atveju. Tokie „specialistai“ turi grandininį pjūklą, kartais nages, pritaikytas lipti į medžius, minimalią apsaugą nuo kritimo, retkarčiais išsinuomoja kilnojamąjį bokštelį. Ir jau – profesionalūs želdinių priežiūros specialistai. Tokio darbo rezultatas – siaubingai sudarkyti ar be leidimų iškirsti miesto medžiai. O savivaldybės, jeigu medžiai gražiai sutvarkomi, nesako nieko, jeigu kyla triukšmas – skėsteli rankomis: „tokie Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimai, nieko nepadarysi“.
Autorius
Jau dabar nukirtus mieste pavojingą medį konstatuojama, kad jo sunykimo priežastis – netinkamas ankstesnis genėjimas.
Taip atrodo medis Marijampolėje

Tuo metu „specialistai“ ir toliau sėkmingai dalyvauja konkursuose, ir toliau sėkmingai juos laimi, ir toliau „tvarko“ medžius. Reikia pripažinti, kad savivaldybės šiuo metu išgyvena ne per geriausius laikus, o miesto želdinių priežiūrai skiriama minimaliai lėšų. Ir ta priežiūra dažnai apsiriboja gėlynų, naujų medžių sodinimu, avarinių medžių pašalinimu. O esamiems brandiems medžiams tik apgenimos šakos, jau nekalbant apie senolių – veteranų medžių priežiūrą, kuriai skiriamos „katino ašaros“ - keliasdešimt tūkstančių litų per metus. Turint galvoje savivaldybių ir didžiųjų miestų teritorijas bei jose augančių medžių skaičių - tai yra lašas jūroje...

Jau aukščiau minėtų „specialistų“ taip nugenėti medžiai po kelerių metų pradės nykti, taps avariniais ir bus pašalinti. Teks sodinti naujus, jeigu tam atsiras lėšų. Bus skelbiamas konkursas, ir vėl jį laimės mažiausią kainą pasiūlę „specialistai“. Naujai pasodintiems medeliams ir jau brandiems medžiams prižiūrėti vėl skelbiamas konkursas, jį vėl laimi „specialistai“. Nuo nekvalifikuotos augavietės paruošimo ir priežiūros medeliai nyksta, po keleto metų jau reikia juos atsodinti. Vėl skelbiamas konkursas... Kokia ateitis? Betoninis pilkos spalvos miestas su dirbtiniais medžiais – jiems priežiūros nereikia, o gyvų medžių paprasčiausiai neliks. Tokia medžio priežiūros specialistų ateities vizija.
Taip atrodo medis Marijampolėje
Atrodo, padėtis be išeities. Bet rasti išeitį visada galima. Juk Lietuvoje yra ir tikrų savo srities žinovų, dirbančių ne vienerius metus, tik per „specialistus“ negaunančių galimybės prie medžių prieiti. Lietuvoje jau darbuojasi arboristai. Daug kam šitas žodis dar visai negirdėtas. Arboristai - tai įvairių gamtos, meno ir inžinerijos mokslų žinovai, ekologai, aktualią šiuolaikinę teorinę ir praktinę patirtį turintys specialistai, siekantys įvairiomis priemonėmis išsaugoti sveikus medžius ir jų augavietes kraštovaizdžio kontekste. 
Autorius
Gyventojai savo kiemuose ir teritorijose esančiais medžiais rūpinasi, nori ir tikisi, kad jie dar ilgai džiugins ir nekels pavojaus. Savivaldybėms to dar nereikia.

Deja, įgyjant arboristo kvalifikaciją ir atitinkamą įrangą reikalingos didelės investicijos, o kur dar stažuotės užsienyje, naujausių žinių įsisavinimas... Natūralu, kad ir  jų paslaugų kainos aukštesnės. Kaip pareiškė vienos savivaldybės meras: „Jūs dalyvaukit konkursuose, bet jūs nelaimėsit, kadangi jūsų paslaugų kainos per didelės“. Tuomet, gebiamieji ponai, gal apskritai nereikia prižiūrėti tų, jau seniau, augančių brandžių medžių, gal be priežiūros jie ilgiau išliks?

Juk jau dabar nukirtus mieste pavojingą medį konstatuojama, kad jo sunykimo priežastis – netinkamas ankstesnis genėjimas. Gal geriau ir toliau mokėkime kompensacijas už sužalojimus nuo nulūžusių šakų, kompensacijas už sudaužytus nuo užvirtusių medžių automobilius, gal bus pigiau? Arba, paprasčiausiai, iškirskime visus brandžiuosius medžius ir pasodinkime naujus. Juokas pro ašaras... Kai kuriose savivaldybėse nueita paprasčiausiu keliu – miestuose plečiami gėlynai. Ir gražu, ir mažiau reikia investuoti, negu į medžių priežiūrą. Juk retas kuris vaikščioja užvertęs galvą ir gėrisi medžiais. Apie juos dažniausiai prabyla, kai nulūžę pridaro nuostolių.

Savivaldybėse pokalbių metu atsakingi valdininkai dažnai keiksnoja minėtą įstatymą, teigdami, kad norėtų profesionalesnių paslaugų, tačiau jų „rankos surištos“. Konkursų sąlygose dėl želdinių priežiūros dažniausiai išnykęs punktas dėl kvalifikacijos. Apsiribojama Aplinkos apsaugos ministerijos rengiamų kursų, kur išdėstomos gerokai pasenę Želdinių priežiūros taisyklės, pažymėjimu, kurį, geriausiu atveju, turi darbų vykdytojas ar brigadininkas. Darbininkai turi, o gal ir ne, medkirčio ir aukštalipio pažymėjimus. Štai ir visa kvalifikacija, o pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, to visiškai pakanka. 

Tuomet profesionalams, kuriems net nebūtina nurodyti kaip ir ką daryti, tiesog apmokėti jų darbą, tik rankomis skėsčioti belieka – niekam jų paslaugos nereikalingos. Vis tik nors ir nedideli, tačiau teigiami postūmiai privačiame sektoriuje šia kryptimi jau yra. Gyventojai, kuriems reikalingos tikrai kokybiškos ir profesionalios medžių priežiūros paslaugos, vis dažniau renkasi arboristus. Jie savo kiemuose ir teritorijose esančiais medžiais rūpinasi, nori ir tikisi, kad jie dar ilgai džiugins ir nekels pavojaus. Savivaldybėms to dar nereikia.

Pilietiški ir neabejingi medžių likimui gyventojai vis dažniau siunčia nuotraukas ir pranešimus apie „specialistų“ darkomus medžius iš visos Lietuvos. Tokių medžių Lietuvoje daugybė, ir, mūsų turimomis žiniomis, nepasitenkinimas jų priežiūra vis auga. Kaip apibūdino revoliucinę situaciją vienas marksizmo klasikas, ji susidaro tada, kai „apačios“ nepatenkintos susidariusia padėtimi, o „viršūnės“ nebegali jos pakeisti. Panašu, kad tokia padėtis jau susidarė. Būt gerai, kad „viršūnės“ suskubtų tokią tvarką pakeisti. Juk tik noro reikia, priemonių galima surasti.

Kviečiu visus pilietiškus ir neabejingus aplinkai žmones aktyviai prisidėti prie naujai kylančio sąjūdžio, siųskite nuotraukas su išniekintų medžių vaizdais, praneškite apie naujai darkomus mums arba tiesiogiai vietiniams aplinkosaugininkams. Tai ne reklama. Tai pagalbos šauksmas.