Lietuvoje buvo labai daug padaryta modernizuojant miestų nuotekų valyklas ir tuo būdu mažinant vandenų taršą iš vadinamųjų sutelktosios taršos šaltinių. Tačiau vadinamųjų pasklidosios taršos šaltinių poveikio sumažinti nepavyko, todėl tarša iš įvairaus tipo laukų išlieka viena opiausių vandenų apsaugos problemų Lietuvoje – net beveik trečdalis upių neatitinka geros būklės kriterijų pagal nitratų azoto koncentracijas.
Tačiau kaip upių vandens švarumą veikia skirtinga žemės danga, žemėnauda ir su tuo susiję gamtiniai bei antropogeniniai procesai?
Bendrieji dėsningumai lyg ir yra žinomi, tačiau kiekviena vietovė turi skirtingas gamtines sąlygas, todėl ir žemės dangos kiekybinis poveikis vandenims būna ne toks pats. Aplinkos apsaugos agentūra atliko tyrimą, siekdama nustatyti kokios yra žemės dangos ir vandens kokybės sąsajos Lietuvos kontekste. Nitratų azotas pasirinktas kaip reprezentatyviausias vandens kokybės parametras natūraliai ir žmogaus įtakotai pasklidąjai upių taršai atspindėti, nes tai yra labai judrus ir žemės ūkio veiklos intensyvumui jautrus cheminis junginys. Analizei panaudoti valstybinio upių monitoringo duomenų eilė nuo pat 1992 m. bei visų laikotarpių CORINE žemės dangos erdvinių duomenų rinkiniai.
Tyrimas parodė, kad nitratų azoto koncentracijos upių vandenyje labiausiai siejasi su ariamos žemės plotais upių baseinuose, tačiau sąsajos pobūdis yra netiesinis – didėjant ariamos žemės daliai nitratų azoto koncentracija linkusi augti eksponentiškai. 50 proc. ariamos žemės dalis baseine – vidutinė kritinė riba, kurią peržengus yra labai didelė tikimybė, kad nitratų azoto koncentracijos viršys gerą ekologinę būklę apibrėžiančius kriterijus.
Tačiau didelės ariamos žemės plotų baseinų upėse nitratai svyruoja labai plačiose ribose – yra nemažai vietų, kur net prie ariamos žemės dominavimo nitratai neviršija geros būklės kriterijų, ir atvirkščiai – yra eilė vietų, kur viršijimai yra labai dideli.
Yra didelė tikimybė, kad be kitų procesų čia didelį vaidmenį vaidina ūkininkavimo intensyvumas ir tvarumas – pasėlių tipas, trąšų tipas (mineralinės ar organinės) ir kiekiai, išbarstymo periodai, arimo praktikos, tarpinių augalų sėjimas ar veiklos atstumas nuo vandens telkinių. Jeigu ši prielaida teisinga, tai vestų prie atsargaus optimizmo, kad, tvariai ūkininkaujant arba/ir labiau diversifikuojant sektorių, žemės ūkio sukeliamą vandens telkinių taršą galima realiai sumažinti iki aplinkosauginiu atžvilgiu priimtino lygio.
Didžiausios nitratų azoto koncentracijos stebimos per Lietuvos žemės ūkio aruodo teritorijas tekančiose Lielupės baseino, Nevėžio ir Šešupės pabaseinių upėse, kur ariama žemė yra dominuojanti žemės dangos klasė. Nitratų kiekiai upėse iš esmės pastoviai augo nuo žemiausių verčių 1994-1996 m. laikotarpiu iki aukščiausių koncentracijų paskutiniais metais (2015-2017 m.), kas didžia dalimi vėlgi paaiškintina augalininkystės intensyvėjimu ir dalyje ūkių galimai taikomomis netvaraus ūkininkavimo praktikomis.
