Mokslininkai - atvirai apie žemaičių siaubą

Trečiadienį mokslininkai visuomenei pristatė atliktą studiją apie skalūnų dujų išgavimo poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai. Konstatuota, kad skalūninių dujų išgavimo poveikis yra galimai mažesnis nei taršių automobilių ar trąšų, naudojamų žemės ūkyje. Kitaip tariant, mokslininkai įsitikinę, kad tinkamai naudojant technologijas ir laikantis visų įstatymų išgaunant skalūnus aplinkai nebūtų padaroma žalos arba ji būtų labai minimali. Tiesa, Lietuvos mokslų akademijos (LMA) narys, mokslininkas Jurgis Vilemas atkreipė dėmesį, kad klausimas, kiek Lietuvoje turime skalūnų dujų ir kiek kainuotų jas išgauti, vis dar lieka neatsakytas.

Daugiau spekuliacijų nei realių atsakymų

Studija „Skalūninių dujų geologinių formacijų genezė ir angliavandenilių gavyba“ pavesta atlikti Gamtos tyrimų centro mokslininkams. Joje nagrinėtas klausimas, kokią įtaką skalūninių dujų išgavimas daro aplinkai ir žmonių sveikatai.

Algimantas Grigelis

Pavojus yra visur – galiu nuo kėdės nukristi kalbėdamas ir susilaužyti ranką ar koją arba važiuoti automobiliu ir kur nors atsitrenkti. Visuomenė yra įbauginta ir turbūt ne visiškai pagrįstai.

„Žiniasklaidoje yra daug susirūpinimo, ar turime tų dujų ar neturime, tai yra pagrindinis klausimas. Labai gaila, kad nepavyko sandoris su „Chevron“ ir greičiausiai dar ilgai nežinosime, kokia yra padėtis. Nepriklausomai nuo šitos studijos, manau, kad valstybė turėtų dėti maksimalias

pastangas, kad atsakytų į šį klausimą – kiek realiai tokių dujų yra ir kokios galima būtų tikėtis išžvalgymo savikainos. Tai yra svarbiausi klausimai, į kuriuos šiandien niekas neatsakys. Mano rekomendacija būtų valdžiai kuo skubiau atlikti geologinius tyrimus ir žinoti resursus. Tik tada galima toliau kalbėti apie tolimesnius žingsnius. Šiandien yra daugiau spekuliacijų nei realių atsakymų“, - spaudos konferencijos metu žurnalistams trečiadienį sakė J. Vilemas.

Pavojus galimas, tačiau mažai tikėtinas

Mokslininkas, LMA narys Algimantas Grigelis, paprašytas atsakyti į klausimą, ką pavyko nustatyti dėl galimo poveikio aplinkai studijoje, teigė, kad teorinis pavojus egzistuoja net ir kasdienėje žmogaus veikloje, todėl jis galimas ir skalūninių dujų išgavimo procesuose. Tačiau tas numanomas pavojus yra kur kas mažesnis nei mano visuomenė.

„Pavojus yra visur – galiu nuo kėdės nukristi kalbėdamas ir susilaužyti ranką ar koją arba važiuoti

automobiliu ir kur nors atsitrenkti. Kalbant apie galinčius pasitaikyti katastrofinius įvykius – technologinius sutrikimus, tokia tikimybė neatmestina, tačiau studijoje jos nenagrinėjome. Visuomenė yra įbauginta ir turbūt ne visiškai pagrįstai. Mes tai gerai suprantame. Mūsų studijoje yra tezė, kuri eina per visus skyrius – laikantis įstatymais nustatytos tvarkos ir reglamentų, poveikis aplinkai yra daugeliu atveju negalimas, kai kuriais atvejais yra nežymus“, - sakė A. Grigelis.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) mokslininkas, LMA narys, prof. habil. dr. Algirdas Vaclovas Valiulis antrino kolegai.

„Jeigu galėtume palyginti, kiek mes teršiame ir turime problemų su automobiliais ar kiek trąšomis, kurios patenka į upių baseinus, tai skalūninių dujų išgavimo poveikis aplinkai būtų tikrai nedidelis. […] Jūs jeigu paimsite lazdą ir nueisite prie ežero, įbesite į vandenį, pamatysime, kiek jame kyla burbuliukų – tai yra metanas. Ar kada pagalvojote, ar tai yra blogai, kad jis kyla iš ežero? O skalūnų dujų išgavimo procese kalbame, kad metanas gali būti pavojingas. Kartas sureikšminami populistiniai gąsdinimai. Žinoma, technologijos yra

nepakankamai dar atidirbtos, tačiau pasaulis dirba šia kryptimi. Vyksta ir geroji gavyba ir mes, pabuvę tose vietose, susiformavome kitokią nuomonę, o ne tik fobijas“, - kalbėjo mokslininkas.

A. Grigelis akcentavo kitą svarbų dalyką – visuomenei dažniau pateikiami blogiosios praktikos pavyzdžiai, o apie geruosius nutylima. Todėl ir susiformuoja ne objektyvus, o šališkas vertinimas.

prof. habil. dr. Jurgis Vilemas

Labai gaila, kad nepavyko sandoris su „Chevron“ ir greičiausiai dar ilgai nežinosime, kokia yra padėtis. Nepriklausomai nuo šitos studijos, manau, kad valstybė turėtų dėti maksimalias pastangas, kad atsakytų į šį klausimą – kiek realiai tokių dujų yra ir kokios galima būtų tikėtis išžvalgymo savikainos.

„Yra pateikiami pavyzdžiai iš blogosios praktikos, o apie gerąją dažniausiai niekas nekalba. Kalbėti, kas bus pas mus ar kas gali būti, dar nėra pagrindo. Kol visuomenė supras, kad mums reikia skalūninių dujų, galbūt mes jų rastume tikrai daug, praeis pakankamai daug metų – galbūt technologijos gali gerokai pasikeisti. Yra bandymų hidraulinį ardymą daryti nenaudojant vandens, pavyzdžiui, panaudojant tas pačias dujas“, - sakė A. Grigelis.

Rizikos dydis priklausys nuo išteklių masto

J. Vilemas spaudos konferencijos metu svarstė, kad apie neutralų poveikį aplinkai negalime kalbėti bet kokios inžinerinės veiklos atžvilgiu, nes toks tiesiog neegzistuoja. Tačiau, jo teigimu, skiriasi rizikos laispnis.

„Bet kuri žmogaus inžinerinė, technologinė veikla nėra neutrali aplinkai, tačiau, kokią riziką galime leisti, priklauso nuo to, kokią naudą galima gauti. Jeigu naudos daug, rizikos laipsnis vienoks, kitu atveju niekas nenori rizikuoti, tada ir rizikos laipsnis žymiai mažesnis“, - sakė J. Vilemas.

Mokslininkas svarsto, kad jeigu bus ištirta, kad skalūninių dujų turime labai daug, tiek, kad užtektų patenkinti Lietuvos metinį dujų poreikį, t. y. apie 3 mlrd. kub m. dujų per metus ir jų išgavimo savikaina būtų pigesnė, nei kitais atvejais - tada jau galima svarstyti jų išgavimo klausimą.

Jo teigimu, skalūninių dujų išgavimo procese svarbu ne tik technologija, bet ir kaip bus prižiūrimas pats išgavimo procesas.

„Svarbu įstatyminė bazė, teisiniai dalykai, priežiūros struktūrų kontrolė. Jeigu viskas pamatuotai sutvarkyta, tikrai šiandieninės praktikos rizika yra labai labai maža“, - sakė J. Vilemas.

Kaip pakeisti visuomenės nuomonę?

Spaudos konferencijos metu buvo iškeltas klausimas, kokia pagrindinė klaida buvo padaryta, kodėl visuomenė ėmė bijoti skalūnų? A. Grigelis įvardijo „Chevron“ per ankstyvus veiksmus eiti pas žmones prašant pasirašyti tam tikrus dokumentus. Anot jo, būta ir kitų klaidų.

„Nepavyko įveikti pasipriešinimo žmonių bendruomenėse, nebuvo supratimo ir sutarimo. Deja, tas susipriešinimas tebeegzistuoja. Reikėtų, mano nuomone, keisti įstatymus, kad žmonės būtų suinteresuoti. Tauragės apskrityje yra 60 proc. dirbamos žemės, nemažai teritorijos užima saugomos teritorijos ir draustiniai. Galima būtų rasti plotus, kurie būtų valstybinėje žemėje ir ten pradėti darbus. Lenkijoje pirmieji gręžiniai, kurie turėtų duoti atsakymą, kiek ten ko yra, gręžiami valstybinėje žemėje. Pernai mūsų komisijos nariai buvo ten nuvykę, tokia jų patirtis galėtų būti siūloma. Tačiau čia turi apsispręsti Vyriausybė. O žmones galima būtų įtikinti mokant pakankamas kompensacijas už galimus nuostolius arba mokėti už galimus išgauti išteklius“, - samprotavo A. Grigelis.

Amerikiečiai, jo teigimu, mielai užleidžia savo žemės skalūninių dujų gamybai, nes jiems pagal įstatymą mokamos iki 12,5 proc. išgaunamų mineralinių žaliavų pajamų išmokos.

J. Vilemas pritarė kolegoms, sakydamas, kad nors klaidų bendraujant su visuomene nebuvo išvengta, situaciją dar galima pataisyti:

„Reikia mokytis iš klaidų, niekas neprarasta, tos dujos niekur neištekėjo, anksčiau ar vėliau jos galėtų būti paimtos. Gali būti, kad mes turime ne dujų, o skalūnų naftos, tai būtų dar geriau“, - užbaigdamas konferenciją kalbėjo J. Vilemas.