Mirė itin reta papūga, įkvėpusi sukurti filmą „Rio“

Itin reta mėlynoji papūga, kuri buvo viena paskutinių laukinėje gamtoje gimusių savo rūšies atstovų praėjusią savaitę nugaišo San Paulo mieste, Brazilijoje. Manoma, jog papūgos, vardu Preslis likimas įkvėpė sukurti animacinį filmą „Rio“, praneša portalas nationalgeographic.com

Spikso rūšies papūgai buvo apie 40 metų

Žinia nuliūdino ne tik rezervato, kuriame šiuo metu gyveno papūga, lankytojus, tačiau yra didelis smūgis aplinkosaugos sistemai, akivaizdus įrodymas, jog pastangos išsaugoti retas rūšis neduoda vaisių. Manoma, jog šie kritiškai nykstančios rūšies paukščiai, laukinėje gamtoje jau visiškai išnyko.

Norėjo skleisti žinią apie kritiškai nykstančius paukščius

Ištisi dešimtmečiai nesustabdomo miškų kirtimo ir laukinių gyvūnų bei paukščių nelegalios prekybos, visiškai nualino Spikso papūgų populiaciją. Negana žmogaus veiklos neigiamo poveikio, jog dar turėjo aršiai konkuruoti dėl vietos savo lizdams su afrikinėmis bitėmis.

Šiandien mažiau nei 100 likusių gyvų Spikso papūgų yra atskirtos nuo laukinio pasaulio pavojų ir veisiamos tik nelaisvėje. Mažos šių paukščių populiacijos zoologijos soduose gali atsivesti silpnų jauniklių, nes poruotis tenka giminingiems paukščiams.

Todėl laukinėje gamtoje gimęs Preslis galėjo įlieti šiek tiek laukinio kraujo ir įnešti genetinės įvairovės į nelaisvėje laikomų papūgų populiaciją. Galėjo, jei būtų susilaukęs nors vieno palikuonio.

Negalima tvirtinti, kad būtent Preslis buvo papūga, įkvėpusi sukurti animacinį filmą „Rio“. Tačiau ir animacinio personažo ir realiai gyvenusios papūgos likimai - labai panašūs. Šio filmo pagrindinis personažas, Spikso papūga vardu Žydrius (Blue, - angl.), iš JAV grįžta į savo gimtinę Braziliją ir netikėtai atranda, jog čia dar išlikusi moteriškos lyties jo rūšies atstovė.

Filmuko režisierius Carlosas Saldanha teigia, jog jo idėja buvo, kad kuo daugiau žiūrovų sužinotų apie šią problemą – apie kritiškai nykstančias Spikso papūgas, kurių skaičius ir toliau mažėja.

„Aš norėjau, kad filme „vaidintų“ itin retas paukštis. Spikso papūga šiandien tikrai yra vienas rečiausių paukščių“, - jis yra sakęs portalui „Birds Channel“. 

Retenybė mažame narve

Na, o kaip klostėsi garsiojo Preslio gyvenimas? Šis paukštis taip pat buvo pagrobtas iš savo gimtosios buveinės San Francisko upės slėnyje dar 1970-aisiais. Paukštis keliavo iš vienos privačios retų paukščių kolekcijos į kitą, kol galiausiai buvo pargabentas į JAV vakarus – arčiau vietovės, iš kurios kilo. Tačiau Preslio giminaičiams taip pat nesisekė – paskutinė Spikso papūga vykdant intensyvius kirtimus, buvo užfiksuota 2000-aisiais metais.

Tiesa, neseniai kino teatrus apskriejusi antroji animacinio filmo „Rio“ dalis realybę piešia gerokai gražesnę, nei yra iš tiesų. Joje rodoma, kaip Rio su savo partnere Amazonės miškų gilumoje atranda Spikso papūgų populiaciją, apie kurią niekas iki šiol nežinojo.

Tuo metu realybėje nugaišo viena paskutinių laisvėje gimusių Spikso papūgų ir būtų naivu tikėtis, kad dalis nežinomos populiacijos vis dar gyvena kažkur atogrąžų miškų glūdumoje.

2002-aisiais metais veterinarė ir paukščių specialistė Mickey Santi pakėlė skambantį telefoną veterinarijos klinikoje. Skambinusi moteris ramų ramiausiai pasiteiravo, ką daryti su šiek tiek negaluojančia Spikso papūga. Veterinarė negalėjo patikėti, jog kažkas iš tiesų nelaisvėje laiko tokį retą paukštį, tad nuvyko pas moterį į namus. Ir rado Preslį, tupintį itin mažame narve. Paukštis iš tiesų nemokėjo skraidyti ir buvo prastos fizinės formos. Jis buvo konfiskuotas ir pristatytas į San Paulo zoologijos sodą Brazilijoje. Papūgai prireikė pusmečio reabilitacijos. 

Žydroji pabūga - sėkmių ir nesėkmių simbolis

Kelerius metus pagyvenęs sodę Preslis buvo perkeltas į privatų rezervatą už San Paulo ribų, kur stengiamasi laikyti ir veisti itin retų rūšių papūgas.
„Jis buvo labai bendraujantis paukštis, linksmas, kalbus. Itin mėgdavo „pabendrauti“ su lankytojais“, -prisimena Billas Wittkoffas, Lymingtono fondo rezervato vykdantysis direktorius.

Rezervato vadovas su žmona mėgino padėti Presliui susilaukti palikuonių su savo rūšies papūga Flora. Patelė padėjo nemažai kiaušinių, tačiau iš jų niekas neišsirito. Tuomet Flora perkelta poruotis su kitais Spikso papūgų patinais, o Presliui kompaniją palaikė Killerė (Žudikė, - angl.) - Auksinės aratingos rūšies papūga.

Rezervato prižiūrėtojų teigimu, Preslis iki šiol laikėsi gerai, tik neseniai buvo išsiaiškinta, jog jo širdies ritmas - nereguliarus.

Nuspręsta papūgą nuvežti apžiūrėti veterinarui, tačiau gydymas nedavė vaisių, netrukus Spikso papūgų patinėlis nustojo lesti ir nugaišo.

Tai buvo skaudi žinia ne tik rezervato savininkams, tačiau ir aplinkosaugininkams. Jie jau planavo, kaip dirbtiniu būdu Preslio sperma apvaisinti kitą Spikso papūgų patelę.
Mat kai tarpusavyje poruojasi giminingi paukščiai, populiacijoje atsiranda ligoms neatsparių ir nevaisingų individų.

Tiesa, ir darbar rezervato vadovo žmona Linda Wittkoff dirba, kad spėtų paimti papūgos genetinę medžiagą ir išsaugoti tai, ką dar galima.

„Mums Preslis yra ir geriausio, ir blogiausio simbolis, - pareiškė moteris laiške, pranešdama apie papūgos mirtį. - Viena vertus – simbolis meilės, globos ir pastangų išsaugoti rūšį, kita vertus – godumo, savininkiškumo, ir didžiulio nesuvokimo, kokį poveikį darome gyvūnijos pasauliui.“