Klausimas, kaip šalies miestai turėtų prisitaikyti prie neišvengiamos klimato kaitos, iškeltas ir lapkričio 21 – 22 dienomis vykusiame XII-ojo Lietuvos urbanistinio forumo vienoje iš diskusijų. Diskusijoje savo įžvalgas, galimas priemones pristatė mokslininkai, architektai, miestų atsparumo didinimo ekspertai.

Vilniaus universiteto Geomokslų instituto prof. dr. Egidijus Rimkus susirinkusiems paaiškino, kuo skiriasi prisitaikymas prie klimato kaitos padarinių ir bandymas sušvelninti klimato kaitą. Nors kartais šios priemonės ir susilieja, tačiau dažniausiai tam tikri veiksmai klimato kaitos akivaizdoje yra arba tik prisitaikymas prie jos, arba tik jos sušvelninimas.

Anot profesoriaus, apie 70 proc. Lietuvos gyventojų neskiria klimato sušvelninimo priemonių nuo prisitaikymo prie jos sprendinių.

„Prisitaikymas – tai bet kokios sistemos prisitaikymas prie jau vykstančių arba būsimų klimato pokyčių, kai įvertinamos jų pasekmės, galimi nuostoliai ir dar netgi galvojama, kaip iš to gauti naudos. Kai žmonės reaguoja, kai būna atsakas į tam tikrus klimato kaitos padarinius – tai jau švelninimas. Pavyzdžiui, keliaujama atgal prie klimato kaitos, kad jis taip smarkiai nesikeistų, galvojama apie adaptaciją, kai dirbama su poveikiu, kai jau kažkas atsitiko, o mes bandome prisitaikyti“, – tikino profesorius.

Prof. dr. E. Rimkus diskusijos metu vardijo pavyzdžius, kuriais norėjo pabrėžti, kokie sprendimai jau priimti Lietuvoje yra skirti klimato kaitos švelninimui, o kokie yra prisitaikymas prie jos padarinių.
Tarp paminėtųjų buvo pastatų renovacija, kuri neginčijamai pripažinta kaip klimato kaitos švelninimo priemonė, nes geriau izoliuotus pastatus reikia mažiau šildyti žiemą ir vėsinti vasarą, todėl suvartojama mažiau energijos ir išmetama CO2 į atmosferą. Estakada į Rusnę – prisitaikymas, šiuo atveju, prie potvynių, miškų sodinimas – švelninimas, nes tai priemonė sugerti jau išmestą CO2, o štai elektromobiliai priskirti ir švelninimo, ir prisitaikymo aspektams.

Tarša

Išskyrė svarbiausius klimato kaitos padarinius

VU prof. dr. E. Rimkus pabrėžė, kad klimato kaita ir jos padariniai didžiausia poveikį daro žmonių sveikatai, mobilumui, infrastruktūrai, miesto bioįvairovei. Klimato kaitos poveikis pasireiškia per audras, jūros lygio kilimą, stichines liūtis ir alinančius karščius, netikėtus šalčius, upių potvynius ir poplūdžius.

Iš visų klimato kaitos padarinių miestuose mokslininkas kaip svarbiausius išskiria karščio bangas ir stichines liūtis: „Miestas jas stiprina, jos kelia grėsmę, stichinių liūčių skaičius nuolat auga. Miestas sustiprina stichiją 21 kartą. Miestas, jo struktūra generuoja kritulius, jame iškrenta daugiau kritulių nei aplinkinėse teritorijose, miestuose esantys paviršiai nėra pralaidūs (trinkelės, asfaltas) ir taip kyla poplūdžiai.“

Karščio bangos, anot profesoriaus, taip pat stiprėja ir jų vis daugėja. Tai, kad miesto teritorijoje temperatūra vasarą yra aukštesnė, įrodo prof. E. Rimkaus ir kolegų atlikti stebėjimai. Mokslininkas lygino temperatūros fiksavimo rezultatus Trakų Vokėje, kur yra Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos stotis, ir pačiame Vilniaus mieste.

„Tarp temperatūrų užmiestyje ir Vilniaus miesto centre skirtumas maždaug 1,5 laipsnio, o tai yra iš tiesų daug. Dėl miesto poveikio centre šiltuoju metų laiku 18 dienų fiksuota 30 ir daugiau laipsnių siekianti temperatūra, o Trakų Vokėje – tik 11 dienų“, – pažymėjo diskusijos pranešėjas.

Žalioji infrastruktūra

Prisitaikymo priemonės gali būti įvairios

Prof. dr. E. Rimkus prisitaikymo prie klimato kaitos mieste priemones skiria į kelias rūšis. Pirmiausia, jis mini prevencines priemones, kurių dažniausiai imamasi dar prieš pasireiškiant klimato kaitos padariniams. Taip pat būtų galima išskirti atsakomąsias priemones, kurios taikomos tuomet, kai klimato kaita išryškėja ir jau pasireiškia jos padariniai. Dar išskiriamas spontaniškas prisitaikymas – tai yra natūralus nereguliuojamas tiek žmogaus, tiek gamtinių sistemų prisitaikymas prie klimatinių pokyčių.

Pasak mokslininko, gali būti techninės prisitaikymo prie klimato kaitos priemonės, pavyzdžiui, upių krantinės, lietaus nuotekų sistemos. Taip pat ir elgesio – pokyčiai mityboje, poilsyje ir pan.
Svarstant, kokios prisitaikymo prie klimato kaitos priemonės turėtų būti taikomos tam tikrame mieste, kaip pabrėžia prof. dr. E. Rimkus, reikia atsižvelgti į ne vieną aspektą.

„Svarbiausi aspektai, prisitaikant prie klimato kaitos, yra tie, kad klimato kaitos požymiai priklauso nuo regiono. Taip pat klimato kaitos poveikis gali skirtis demografinėse grupėse – pavyzdžiui, kalbant apie karščio bangas, jos pavojingiausios vyresniems gyventojams, taip pat vaikams, ligotiems asmenims. Ir prisitaikymo priemonių efektyvumas skirtinguose regionuose gali labai skirtis“, – diskusijoje tvirtino mokslininkas.

Įkaitusį Vilnių nuplovė liūtis

Prisitaikymo prie klimato kaitos pagal regioną pavyzdys Lietuvoje gali būti Klaipėda. Diskusijoje dalyvavęs Klaipėdos miesto vyriausiasis architektas Almantas Mureika pasakojo, kad uostamiestyje žmonėms tenka prisitaikyti prie vis dažniau mieste kylančių potvynių. Tačiau gyventojai, anot vyr. architekto, vis dar nevengia kurtis ir šalia Danės upės, kurios vandens lygis pastaraisiais metais labai svyruoja – čia neatsižvelgiama į parengtus potvynių planus.

Diskusijoje dalyvavę pašnekovai pabrėžė, kad tarptautinė patirtis rodo, jog dažniausiai klimato kaitos akivaizdoje reaguojama tik jau po katastrofinių įvykių. Viena iš to priežasčių gali būti didelė prisitaikymo prie klimato kaitos priemonių kaina. Tačiau diskusijoje taip pat dalyvavęs aplinkos viceministras Martynas Norbutas sakė, kad dažniau daugiau išteklių pareikalauja jau esamų tam tikrų sprendimų taisymas prisitaikant prie klimato kaitos.

Svarbiausia vystyti žaliąją infrastruktūrą

Diskusijos dalyviai sutiko, kad miestams prisitaikant prie klimato kaitos, viena svarbiausių priemonių yra žaliosios infrastruktūros priemonių vystymas. Žaliųjų erdvių ekspertė, KTU Kultūrinės ir erdvinės aplinkos mokslo grupės narė Jurga Vitkuvienė paaiškino, kas yra žalioji infrastruktūra. Tai – strategiškai suplanuota infrastruktūra, kurios pagrindinė funkcija yra ekologiškai darnus, tvarus, saugus teritorijos vystymasis.

Tęsdama temą, mokslininkė aiškino, kad, pavyzdžiui, ne kiekvienas miškas veikia kaip žaliosios infrastruktūros elementas, nors visuomenėje manoma, kad miškas – vienas svarbiausių ir didžiausių žaliosios infrastruktūros elementų.

„Miške vienas svarbiausių elementų – dirvožemis, todėl, pavyzdžiui, grėbdami lapus, iš tikrųjų išnešame kone pusę miško iš miesto teritorijos“, – pabrėžė mokslininkė.

Anot jos, miestuose labai svarbios ir nedidelės žaliosios zonos, vadinamosios oazės. Ekspertė vardijo, kas dar mieste gali padėti prisitaikyti prie klimato kaitos reiškinių. Vienas iš sprendimų, populiarus Vakarų Europoje, yra kurti dirbtines šlapynes miesto teritorijoje, kurios gali būti mums gerai žinomos ir pažįstamos tradicinės pelkės arba paslėptos šlapynės, už kurių slypi lietaus nuotekų sistema, padedanti kovoti ir su itin smarkiomis liūtimis.

„Principas – lėtas vanduo, vandens sulėtinimas paviršiuje, kai vanduo yra sulaikomas į tvenkinukus ir po truputį susigeria į gruntą“, – aiškino J. Vitkuvienė.

Pelkė miesto centre. Asociatyvi nuotr.

Taip pat ekspertė mini žaliuosius stogus, kurie po truputį populiarėja ir Lietuvoje. Jie ne tik sumažina šilumos nuostolius, bet ir sulaiko lietaus vandenį. Kalbant apie žaliuosius paviršius, J. Vitkuvienė primena, kad būtent jie gali padėti kovoti su karščio bangomis miestuose. Anot jos, viena pagrindinių problemų miestuose yra ta, kad juose yra sukuriama mažai šešėlio, todėl temperatūra vasarą smarkiai kyla ir susidaro vadinamosios karščio salos.

„Net šienaujama veja ant molingo grunto veikai kaip asfaltas. Todėl reikia žaliųjų jungčių. Ne tik transportavimui, gyvūnų ir augalų mieste migracijai, gamtiniam karkasui, bet jos turi teikti ir papildomas rekreacijos ir pan. funkcijas. Dažnai tam įgyvendinti reikia labai mažai papildomų miesto išlaidų“, – tikino diskusijos dalyvė.

Vis dėlto, diskusijos pabaigoje padaryta išvada, kad į prisitaikymo prie klimato kaitos priemonių planavimą ir vykdymą turi įsitraukti ir visuomenė, miesto gyventojai, nes būtent jie naudojasi viešosiomis erdvėmis, geriausiai pažįsta vietovę ir dažnai generuoja labai puikias idėjas, kurios gali būti pritaikytos jų miestui.