Valstybės siekis skatinti daugiabučių renovaciją didelio entuziazmo tarp gyventojų nesulaukė. Programa juda vangiau nei planuota. Tuo tarpu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Urbanistikos katedros vedėjo architekto Sigito Čereškevičiaus manymu, šiuolaikinio žmogaus poreikių neatitinka ne tik seni namai, bet ir juos supanti aplinka, todėl reikėtų mąstyti apie kompleksinį miegamųjų rajonų gaivinimą formuojant uždaras erdvines struktūras, pritaikytas kaimynijoms formuoti, bei keičiant senąją infrastruktūrą taip, kad ji užtikrintų naują gyvenimo kokybę.
Formuojant uždarus kiemus, dalį pastatų tektų nugriauti
„Didžiausia mūsų miestų problema – miegamieji stambiaplokščiais namais užstatyti rajonai. Dabar daug kalbama apie jų renovaciją, tačiau supratimas apie ją yra labai siauras. Įsivaizduojama, kad mes tuos namus apšiltinsime, pakeisime inžinerinę infrastruktūrą ir bus viskas gerai. Tačiau to maža. Jau nekalbant apie tai, kad pati namo konstrukcija paskaičiuota 70-90 metų, todėl kai kurie namai yra kritiškos būklės, pats jų išplanavimas neatitinka šiuolaikinio žmogaus poreikių bei gyvenimo būdo. Kalbu ne tik apie namą, bet ir apie aplinką. Šių rajonų regeneracija turėtų būti kompleksinė, tai yra, turėtų būti modernizuojami ne tik namai, bet ir viso rajono infrastruktūra“, - teigė mokslininkas.
„Laisvo planavimo principas yra jau seniai atgyvenęs. Dabar stengiamasi planuoti gyvenamųjų namų struktūras taip, kad susidarytų uždari kiemai. Tyrimai rodo, kad 90 metrų pločio kieme priešingose pusėse stovintys kaimynai net nesisveikina. Optimaliausias tokios gyvenamosios grupės erdvės dydis yra 20-40 m. Konkrečiai apibrėžta ir suvokiama erdvė suartina žmones, mažina jų susvetimėjimą. Kai žmonėms, kurie dažnai vienas kitą mato, pasisveikina, žino vardus, šeimos narius, gal net vieną kitą kaimynų problemą, sukuriamos bendravimo sąlygos, formuojasi kaimynija.
Štai tokiais principais remiantis dabar kuriamos ne tik naujų namų grupės, bet ir renovuojami seni rajonai. Tokios renovacijos metu užstatomos laisvos erdvės, o namai, kurie trukdo formuoti uždaras erdves, gali būti nugriaunami“, - pasakojo S. Čereškevičius.
Anot jo, tokie uždari kiemai turėtų būti skirti ramiam poilsiui. Čia jauna mama galėtų išeiti su vežimėliu, močiutė susitikti kitą močiutę, kaimynai aptarti bendrus reikalus ar tiesiog praleisti laisvalaikį. Tuo tarpu aktyvaus laiko leidimo, sporto zonos, turėtų būti nukeltos į specialias erdves. Jos galėtų apjungti 3-5 kaimynijas.
Automobilių statymas – automatizuotoje vertikalioje grandinėje namų blokavimo vietose
Žinia, senųjų miegamųjų rajonų problema Nr. 1 – automobilių parkavimas. Mat daugumos gyvenamųjų rajonų infrastruktūra suformuota pagal sovietmečiu galiojusį normatyvą, kad tūkstančiui gyventojų tenka 160 automobilių. Šiandien šis skaičius stambiuose miestuose priartėjęs prie 500, todėl automobiliais dabar užstatomi praktiškai visi gyvenamųjų namų kiemai, net vaikų žaidimų aikštelės, žalieji plotai.
„Ir sovietmečiu buvo įvairių siūlymų, kaip spręsti parkavimo problemą – buvo įrengiamos specialios aikštelės ar daugiaaukščiai garažai toliau nuo namų, leidžiama parkuotis gatvėje, tačiau žmogus automobilį palikti nori prie savo namo. Todėl šiuo metu mąstoma apie požemio išnaudojimą. Būtent taip dabar statomo naujų namų grupės, o rekonstruoti senuosius – jau sudėtingiau. Tokiais atvejais automobiliai galėtų būti parkuojami po kiemu įrengtose aikštelėse.
Anot jo, atnaujinant senuosius rajonus būtina išnaudoti galimybę formuoti vadinamąsias daugiafunkcines gatves, kuriose atsiranda erdvės ir automobilio stovėjimo vietoms, ir nuraminto eismo juostoms, ir aptarnavimo infrastruktūros objektams, poilsio zonoms. Toks principas gali būti panaudotas ir periferiniuose gyvenamuosiuose rajonuose ir rekonstruojamuose miesto centrinės dalies kvartaluose. Rekonstruojant miesto centrines dalis, kuriose ypač aktualus oro užterštumo mažinimas, galima įrengti specializuotus įrenginius – „gero oro“ gamintojus. Pavyzdžiu galėtų būti Madride esantys ekobulvaro įrenginiai.
„Suprantama, tokia kompleksinė urbanistinių struktūrų rekonstrukcija – labai brangus dalykas. Šiuo metu valstybė neranda reikiamų pinigų pastatų apšiltinimui, o dauguma žmonių taip pat jų neturi, todėl jie nesiryžta renovacijai net tuomet, kai valstybė žada dalį išlaidų kompensuoti. Mat turtingieji gyvena naujuose būstuose, o tikrosios vidurinės klasės pas mus praktiškai nėra. Senų pastatų renovacijos programą stabdo ir visuomenės nepasitikėjimas valdžia, įstatymų nepastovumas, galimi įkainių už elektrą ir šilumą skaičiavimo metodikos pokyčiai ne vartotojo naudai“, - svarstė pašnekovas.
