Požiūrį į gamtą keičia per asmeninę patirtį
Vilniaus Valdorfo Žaliosios mokyklos mokytojo Egidijaus Kabošio teigimu, pasaulio pažinimas ir suvokimas prasideda nuo artimiausios aplinkos ir tik tuomet nuosekliai plečiant iki miesto, kuriame gyveni, šalies, žemyno, pasaulio.
„Priverstinis informacijos brukimas apie aplinkosaugines problemas – neduoda jokių rezultatų, ji turėtų būti pateikiama nuosekliai stebint ir analizuojant aplinką, kurioje gyveni. Visi edukologai žino, kad geriausiai išmokstame tai, ką patiriame. Dirbtiniais būdais beveik neįmanoma keisti požiūrio ir santykio su gamta“, – pasakoja jis.
Mokytojas E. Kabošis pasakoja, kad jam teko susidurti su ne viena situacija, kai geri dalykai virsta tiesiog „varnelės“ uždėjimu, tačiau visi pokyčiai turėtų prasidėti nuo pojūčio, kad tai svarbu, o ne nuo kalbų.
„Kada paskutinį kartą su vaikais su nakvyne stovyklavote miške? Dabar net plaukiant baidarėmis, norisi apsistoti namelyje su visais patogumas ir... šiukšlių dėže. Aktyvus darbas ir poilsis gamtoje yra ne tik naudingas sveikatai, bet ir sąmoningumo ugdymui, kai sąmoningai pastebime, ką paliekame po savęs, ar tinkamai sutvarkome“, – teigia E. Kabošis.
Įpročius atsineša iš namų
Jis pastebi, kad vaikų aplinkosauginis raštingumas dažnu atveju priklauso nuo amžiaus, nes vaikai yra labiau linkę kopijuoti tai, kas vyksta šeimoje.
„Jei namuose rūšiuojama, tai ir klasėje vaikai ieško rūšiavimo dėžės. Tačiau plastiko atsisakymas – itin retai pasitaikantis reiškinys. Žaliosios mokyklos aplinkoje greitai pamatome miško takelyje numestą plastikinį popieriuką, todėl tai būna proga pakalbėti, kokį poveikį plastikas daro gamtai, koks bus poveikis, jeigu taip elgsis visa mokykla ar visas miestas. Kad paaiškintume globalias aplinkosaugines problemas, su vyresniųjų klasių mokiniais keliaujame į sąvartyną, kad jie pamatytų viso to mąstą“, – pavyzdžiu dalijasi mokytojas.
Pedagogas taip pat ragina išbandyti vaikus palikti be telefono ar kompiuterio ir tikėtis stebinančių rezultatų.
„Davę vaikui paprastų priemonių – popieriaus, žirkles ir spalvotų pieštukų, pamatysite, kaip ilgainiui sugrįžta susidomėjimas. Mokykloje vadovaujamės taisykle, kad technologijos turi būti naudojamos su saiku, todėl telefonus ir kompiuterius pasitelkiame tik informacinių technologijų pamokose. Mokyklos darže auginame augalus, prižiūrime naminius gyvūnus. Tačiau pats „ekraniškiausias“ metas yra po mokyklos – namuose, todėl didžiausia atsakomybė tenka tėvams“, – sako E. Kabošis.
Ekologinį raštingumą labiau įsisavina vaikai
Lietuvos žaliųjų judėjimo atstovas, Renaldas Rimavičius dalijasi mintimis, kad keisti suaugusiųjų elgesio įpročius – bene sudėtingiausias uždavinys, todėl reiktų pradėti nuo pačių mažiausiųjų šalies gyventojų.
Jo nuomone, aplinkosauginį raštingumą Lietuvos mokyklose aktyviai ugdo 60 pasaulio šalių jungianti iniciatyva – gamtosauginių mokyklų programa. Lietuvoje gamtosauginių mokyklų programa prasidėjo 2004 m. ir šiandien yra įtraukusi beveik 100 mokyklų ir 28 tūkst. mokinių visoje šalyje. Šis judėjimas prasidėjo keturiose šalyse – Vokietijoje, Danijoje, D. Britanijoje ir Graikijoje dar 1994-aisiais. Jeigu prieš 25 m. iniciatyvoje dalyvavo 139 įstaigos, tai šiandien jų yra 50 tūkst. visame pasaulyje.
„Teisingas atliekų tvarkymas, rūšiavimas, atliekų kelias – vienos svarbiausių ir aktualiausių temų šiandieniniame klimato kaitos kontekste visame pasaulyje. Lietuvos mokyklų atstovai taip pat aktyviai jungiasi prie gamtosaugos problemų sprendimo“, – teigia pašnekovas.
Mokiniai – aplinkosaugos „patruliai“
Anot R. Rimavičiaus, gamtosauginėse mokyklose besimokantys vaikai įvairias aplinkosaugines idėjas vėliau perduoda ir kitiems šeimos nariams.
„Gamtosauginėse mokyklose vyksta įvairūs praktiniai užsiėmimai, kuriuose mokomasi, kaip taupyti energiją, kaip ją matuoti, taip pat vaikai gamina dėžes rūšiavimui, sveria atliekas ir sprendžia, kaip būtų galima sumažinti jų kiekį. Kiekviena mokykla turi ir savo aplinkosaugos „patrulį“ prižiūrintį, kad mokykloje visi elektros įrenginiai būtų išjungti, tvarkingai rūšiuojamos atliekos. Vaikai patys augina augalus, o vėliau juos valgo – taip skatinami sveikos mitybos įpročiai“, – pasakoja R. Rimavičius.
Būdų, kaip kasdienius įpročius paversti draugiškesniais aplinkai – šiandien netrūksta ne tik mokyklose, bet ir platesnėje visuomenėje. Dalyvaudami projekto „Misija: nulis“ iššūkiuose #TrashChallenge, „Mėnuo be vienkartinio puodelio“ ar „Vakaras be ekrano“ aplinkosaugos entuziastai ne tik išbando naujus potyrius, bet ir socialiniuose tinkluose dalijasi naudingais patarimais, kaip gyventi tvariau, mažiau teršti aplinką ir kaip, rodos, mažais, tačiau labai svarbiais darbais prisidėti prie klimato kaitos mažinimo.
