O ir medžioklės būdas vyrauja vienas: prie stacionaraus žvėrių tykojimo bokštelio kasdien ar kas kelinta diena pili šernams pašarus žiemą vasarą, sėdi ir geru graižtviniu šautuvu su optiniu taikikliu pyškini įvairius skanėstus čiauškiančias miškines kiaules.
Niekas nepaiso žvėrims jaukinti skiriamų pašarų kiekio, kuris nustatytas medžioklės taisyklėse: pašarų kiekvienas šaulys pila pagal savo piniginės storį...
Tad apie ką pasakoti savo palikuonims žilos senatvės sulaukus? Ar apie tai, kaip optinio taikiklio kryželį nutaikęs į ramiai pašarus dorojančio šerno šoną sugebėjai nesudrebinęs rankos nuspausti šautuvo nuleistuką, ir žvėris krito vietoje, jaukinti išpiltų grūdų krūvoje?
Buvo didžiausias nusikaltimas
O aš iš šernų medžioklių dar turiu ką prisiminti. Medžiojome lygiavamzdžiais šautuvais, nes prie žvėries reikėdavę priartėti 20–40 metrų atstumu, kad paleistum taiklų mirtiną šūvį. Medžiodami tykojimo medžioklėse gerai išžvalgydavome šernų išėjimo į pasėlius takus, nes anais laikais šėryklose (jaukykla kartais būna tik kiek mažesnė šėrykla) šaudyti žvėris buvo laikoma didžiausiu nusikaltimu.
Dažnesnės buvo varymo medžioklės, reikalaujančios didelio medžiotojų būrio susiklausymo ir drausmės. Asmeniškai man įdomiausia buvo bėgioti miške paskui žvėris persekiojančius medžioklinius šunis, laikas.
Turint gerai dirbančią laiką, o dar geriau – jų porą, šernų medžioklė būdavo tikra pasaka. Medžioklinės laikos dirba labai savarankiškai, tačiau perpratus jų darbo stilių medžioklėje šie šunys tampa tarsi lygūs partneriai. Aptikusi šernus laika savo lojimu medžiotojui „praneša“, ar sustabdė vienišių stambų kuilį, ar grupelę pernykščių bekonų, ar šernę su jaunikliais paršeliais, ir tada jau aišku, ko tikėtis artinantis prie tos vietos.
Prieš šerną - tik su peiliu rankoje
Nemėgstu agresyvių laikų, kurios mažesnius šernus tiesiog sulaiko, ir medžiotojas juos gali pasigauti gyvus. Tačiau yra tekę medžioti ir su tokiomis, o į medžiotojų liniją atsinešti ar atsivesti gyvus šerniokus arba paskersti juos medžiokliniu peiliu. Dabar gyvūnų teisių gynėjai tai laikys barbarišku gyvūnų žudymu, tačiau esu daug metų auginęs ir kiaules, ir niekas anais laikais (kiaules skersti namuose Lietuvoje, kiek žinau, dar galima ir dabar) nesmerkė dėl kiaulių skerdimo ir mėsos apdorojimo ne specialiose skerdyklose, o namuose.
Tad kodėl to negalima taikyti laukiniams žvėrims? Gyvūnas yra gyvūnas – negi skirstysime, kad laukinis – tai laisvasis, o naminis – vergas.
Be to, manau, gerai, jog lietuviai dar geba užsiauginti daržovių, vaisių, taip pat įvairių naminių gyvulių ir paukščių, gali patys visa tai apdoroti taip, kad tiktų maistui, gali patys pasitaisyti automobilius (bent nedidelius jų gedimus), dažnas net pasistatyti būstą ir atlikti daugybę įvairiausių buities darbų. Tačiau ateities kartos, matyt, galvos, kad duona auga ant medžių, o mėsa, nenužudžius jokio gyvio, gaminama fabrikuose. Beje, jau teko skaityti, kad išrastas būdas mėsą gaminti iš kanalizacijos „produkcijos“...
Medžioklė, kad ir kiek kalbėtume apie gyvenimo būdą, turiningą laisvalaikio leidimą gamtoje, yra ir maisto šaltinis tam tikrai piliečių daliai, todėl medžioklėje tenka naudoti ir šautuvus, ir peilius, ir dar kitokią žvėrienos apdorojimo atributiką. O tiems, kurie smerkia medžiotojus, jog kova tarp žvėrių ir šaulių labai jau nelygi, nes medžiotojai gerai ginkluoti, netgi turėtų patikti, kad medžiotojas prieš šerną stoja tiktai su peiliu rankoje, žinoma, padedant medžiokliniam šuniui, nes antraip žmogus žvėries nepavytų.
Šerno pratemptas per mišką
Tą kartą Rykščiabalio eglynėlyje pasigirdus šuns lojimui pagal išankstinį susitarimą (mišku ėjome dviese) į įvykio vietą nuskuodžiau aš. Draugo Antano stambi rusų europinė laika Džekis vedžiojosi ūgtelėjusį šernioką, įsikirtusi jam į šerius prie ausies. Bijodamas sužeisti šunį šauti į žvėrį nedrįsau, tad stvėriau šerną už uodegos. Šmėstelėjo mintis į medžiotojų liniją atsivaryti gyvą šerną. Šuo, pajutęs, kad medžiotojas perėmė iš jo žvėrį, nuskuodė paskui likusią šernų bandą, ir netrukus šaulių linijoje supyškėjo šūviai.
O maniškis ilgašnipis, atsigavęs nuo grumtynių su šunimi, pradėjo mane beviltiškai tempti per brūzgynus. Kad galėčiau tvirčiau į žvėrį įsikibti kita ranka, šautuvą padėjau ant šalimais pasitaikiusio storos eglės kelmo ir pabandžiau laisvąja ranka šerną nutverti už užpakalinės kojos. Tačiau eglaičių šakos ir šaltekšnių brūzgynai plakė į veidą, todėl laisva ranka turėjau sklaidyti šakas, saugodamas savo akis.
O šerniokas vis didino greitį. Supratau, kad iš šuns perėmiau ne jauniklį paršelį, o, matyt, nelabai įmitusį pernykštį bekoną. Krūmų šakos vis greičiau šmėsčiojo man pro akis, vis skaudžiau plakdamos veidą, tad galutinai suvokęs padėties beviltiškumą šerną paleidau. Šautuvas buvo likęs gana toli, todėl šerniokas išnešė sveiką kailį.
O ir medžioklės draugams nebuvo apie ką pasakoti: kas su laikomis nėra vaikęsis šernų eglynėliuose, tas tokiomis istorijomis tikrai nepatikės.
