Pievos gali išnykti. Realu, kad jas pakeis menkaverčiai medžiai ir krūmai. Šis procesas prasidėjo jau dabar dėl smukusio ūkininkavimo tempo – kasmet mažėja karvių, todėl ūkininkams nereikia tiek šieno, kiek anksčiau. Sumažėjęs šienavimas pievoms kenkia. Jei žolynuose nesiganys gyvuliai, nebus šienaujama, jie išnyks, o kartu su jais – ir retos laukinių gyvūnų rūšys.
Prie tokių išvadų prieita Dubysos slėnio pievų išsaugojimo draugijos surengtoje konferencijoje, kurioje pranešimus skaitė draugijos pirmininkas, Dubysos regioninio parko ekologas Vaidas Greičius, Aleksandro Stulginskio universiteto prof. habil. dr. Vanda Žekonienė, doc. dr. Ligita Baležentienė, Lietuvos žemdirbystės instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Jonas Šlepetys, lekt. Alvydas Udrėnas ir Tomas Pranevičius.
Dubysos regioniniame parke, kurio plotas – 11546,58 ha, žemės ūkio veikla nėra palanki retų augalų išlikimui. Trečdalis parko teritorijos pievų – nešienaujamos, didelėje jų dalyje nebeganomi gyvuliai. Dėlto susidarė palankios sąlygos įsitvirtinti sumedėjusiems augalams, kurie gali išstumti pievoms būdingas rūšis.
Nenaudojamos pievos sunyks
Anot Dubysos slėnio pievų išsaugojimo komisijos pirmininko V. Greičiaus, Dubysos regioninio parko slėnis yra viena iš nedaugelio teritorijų Europoje, išsaugojęs tradicinį kraštovaizdį. Slėnyje išlikusios itin svarbios „atvirų pievų buveinės, be kurių neišliktų daugelis augalų ir gyvūnų rūšių“.
Tačiau slėnio pievų, ištvėrusių keletą tūkstančių metų, prisitaikiusių prie žmonių vystomos ūkinės veiklos, pasak V. Greičiaus, gali nebelikti. „Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir Dubysos slėnyje, šiuo metu tuose mažučiuose kaimeliuose, prigludusiuose prie Dubysos šlaitų, žmonės sensta, mažėja ūkininkaujančių. Vienas žmogus nuvažiavo beveik 20 km ir rado tik dvi ar tris karves. Jų kažkada ganydavosi ištisos kaimenės. Atviri Dubysos šlaitai pastaraisiais metais apauga krūmais, medeliais. Nešienaujamos ir neganomos pievos traukiasi – jas keičia miškas. Kažkada buvusios mažutės laukymės apželia įvairiais didžiuliais augalais. Taip pamažu nyksta gamtinė įvairovė,“ - kalbėjo Dubysos regioninio parko ekologas.
Pieva, pasak ekologo, – gamtinė buveinė, „kurioje natūralus grožis puoselėjamas tik darnios žmogaus ūkinės veiklos dėka“. Biologinę pievos įvairovę ir nulemia ūkininkavimo ypatumai.
Vis dėlto, pasak pranešėjo, nėra tikslinga vienoje pievos vietoje ganyti itin daug gyvulių: „Jeigu pievoje mes ganysime labai intensyviai – joje laikysime 10 karvių, tai joje atsivers net ir pustomas smėlis. Jeigu ten bus ganoma viena karvutė, Dubysos slėnio pieva pasipuoš įvairiaspalviu žiedų kilimu.“
Dar blogiau nei pievose mažėjantis gyvulių skaičius, retesnis šienavimas, V. Greičiaus teigimu, yra „žolynų apstatymas ar suarimas“. Dėlto nyksta retų augalų ir gyvūnų buveinės.
Praradome du trečdalius Lietuvos karvių
Ekologo įsitikinimu, klaidingai galvoja manantys, kad pievos atsirado savaime. Lietuvoje, jo teigimu, taip nebuvo – „pievoms susiformuoti padėjo gamta ir žmogus ūkinė veikla“.
Tarp miško ir pievos XX amžiaus septintajame dešimtmetyje, atliekant melioracijos darbus, susiformavo griežta riba, kurios iki tol nebuvo.
„Anksčiau buvo plati pereinamoji zona – joje buvo įvairūs krūmų plotai, pavieniai medžiai, kurie tęsdavosi net keletą šimtų metrų, kol pereidavo į mišką. Dabar yra arba pieva, arba miškas – pereinamoji zona neišliko. Šita zona yra labai svarbi daugeliui gyvūnų ir augalų rūšių. Tokia zona susiformuodavo ir dėl gyvulių ganymosi: iš pradžių laukinių, o po to juos pakeitusių – naminių“, – kalbėjo ekologas.
Lietuvoje karvių, lyginant su tarpukariu, stipriai sumažėjo. V. Greičiaus žiniomis, 1928 m. Lietuvoje jų buvo laikoma daugiau nei pusė milijono. Prieš Antrąjį pasaulinį karą – beveik milijonas. 1987 m. skaičius išaugo iki 1,3 mln. Na, o pernai karvių Lietuvoje suskaičiuota tik 341 tūkstantis.
Mažėjant naminių gyvulių skaičiui neverta stebėtis ir spartesniu retų augalų nykimu. Gyvulininkystė su biologine pievų įvairove yra glaudžiai susijusi. Todėl ekologas ragino neišsižadėti ūkininkavimo. Taip pat jis pridūrė, kad susireikšminimas pievų išsaugoti nepadės: „Žmogaus prižiūrimoje pievoje – didžiulė rūšinė įvairovė. Kad šitos pievos išliktų, reikalinga gamtojauta. Nebūtina viską apsėti javais, rapsų laukais. Pasitenkinti reiktų tuo mažesniu litu – kita veikla užsiimti. Kviečiu visus ūkininkauti, laikyti gyvulius, kad mūsų pievos gyvuotų. Visada reikia atsiminti, kad ne aš esu gamtoje svarbiausias. Be manęs yra daugybė augalų, gyvūnų, kuriems reikia žmogaus rankų, akių ir širdies,“ - gražiu palinkėjimu savo kalbą užbaigė V. Greičius.
Žolė – žaliava biokurui
Dr. J. Šlepetys teigė manąs, kad regioninio parko pievų paversti arimais nereikėtų. Esą šiai vietai dirbami laukai ne itin tinka dėl vėjo pustomo smėlio.
Pranešėjo teigimu, nebesugrįš tie laikai, kai kiekvienos šeimos tvarte mūkė karvutė – „dabar kiti laikai“. Jis įsitikinęs, kad pienininkystės ūkis būtų plėtojamas, jei tai teiktų finansinės naudos. Šiuo metu, jo teigimu, viena karvė „nedidelį pliusą duoda“.
Dubysos slėnio pievose netrūksta griežlių. Norint, kad paukščiai šios vietos nepaliktų, būtinas vietos ūkininkų supratingumas, susijęs su vėlyvesniu šienavimu ir gyvulių ganymu, baidyklių naudojimu šienaujant.
Tai J. Šlepečio teigimu, reikalinga tam, kad ant žemės perintys paukščiai spėtų išperėti jauniklius ir jie sutvirtėtų. Taip pat, kad šie galėtų pabėgti nuo galvijų ir besiartinančios technikos.
Daugumoje pievų tinkamiausia pradėti šienauti nuo liepos pradžios, ganyti – birželio viduryje. Dalyvaujant teritorijų tvarkymo programose, galima gauti kompensaciją už patirtus nuostolius dėl vėlyvo šienavimo ir ganymo.
Maža to, norint išsaugoti paukščių ir nedidelių žvėrelių gyvybes, mokslininkas pataria šienauti pradėti nuo pievos vidurio, spirale judant link pakraščių.
J. Šlepetys siūlė pievų žolę naudoti ne tik naminių gyvulių pašarui. Jo nuomone, besiplečiančiai biokuro gamybai ima trūkti žaliavos. Todėl peraugusi žolė tinka biokurui naudojamų granulių ir briketų gamybai.
„Jaunesnę žolę ar iš jos pagamintą silosą būtų galima panaudoti biodujų ar biokompostų gamybai. Gaila, kad mūsų krašte alternatyvios energijos iš biomasės išgaunama mažai. O vešlios Dubysos slėnio pievos tam tikslui tikrai tiktų“, – tikino J. Šlepetys.
