Aplinkos apsaugos agentūros prie Aplinkos ministerijos Poveikio aplinkai skyriaus vedėjas Gintautas Sabas GRYNAS.lt pasakojo, kad vandens telkinių taršą lemia du veiksniai – žmogaus įtaka ir natūralūs gamtos pasikeitimai.
Tuo galima įsitikinti ir patiems, pavyzdžiui, pasižiūrėjus, kaip ežeras atrodė prieš dešimt metų ir koks jis yra dabar.
Kaip gelbėjame Lietuvos ežerus?
Lietuvoje labiausiai paplitęs ežerų valymas – uždumblėjusio ežero pagilinimas, kitaip tariant, mechaninis dumblo šalinimas, „išsiurbimas“. Jo metu iškasamas visas ar dalis susikaupusio dumblo.
Galima naudoti ir biomanipuliaciją – planktonėdžių žuvų bendrijos pakeitimą plėšriųjų žuvų bendrija, tačiau rezultatas pastebimas negreitai, maždaug po 10 metų. Paminėtos priemonės yra greičiau alternatyva nei pagrindinė ežerų gelbėjimo priemonė. Dažniausiai ežero valymui naudojamas būtent dumblo „išsiurbimas“. Tą atspindi ir savivaldybių patirtis, kadangi pasak G. Sabo, nė vienoje jų alternatyviomis priemonėmis ežerai nebuvo valyti.
Lietuva turi gilias ežerų „išsiurbimo“ tradicijas. Vienas pirmųjų tokių valymų įvyko 1974 m., siekiant pagerinti Druskonio ežero (Druskininkų sav.) būklę. Užsienio šalyse dažniausiai naudojamas būdas yra fosforo surišimas dugno nuosėdose.
Visų pirma, ežero „gyvenimas“ pratęsiamas bent 500 metų (dumblo kaupimasis Druskonio ežere yra vidutiniškai 4 mm per metus, valant ežerą buvo pašalinta 2,5 – 3,0 metrai dumblo, t.y. ežero gyvavimas prailgintas 600-750 metų), išvalyto ežero gyvybingumas savaime atsistato po 3 – 5 metų, pagerėja kraštovaizdis, atsiranda ežero panaudojimo rekreacijai, poilsiui galimybės, suaktyvėja mėgėjiška žūklė, ežere galima veisti įvairesnes, vertingesnes žuvis, padidėja ežero ir apyežerės biologinė įvairovė, taikant papildomas priemones, pagerėja vandens kokybė.
„Valymas“ - tik skamba gražiai
Kalbant apie ežerų būklės gerinimą ir ežerų tvarkymo darbus, ne visada viskas klostosi sėkmingai. G. Sabas atkreipia dėmesį, kad prieš pradedant valymo darbus, reikia atlikti poveikio aplinkai vertinimą, nustatyti, kokios kyla grėsmės valymo metu, ar nėra ežere retų vandens buveinių ir t. t.
„Atsižvelgus į tai, reikia suprasti, kad valant ežerą, visa jo fauna patiria didelį stresą, trikdomas jų vystymasis. „Valymas“ gražiai skamba, bet tie darbai iš tikro turi tam tikrų pasekmių gamtai. Sakykime, išvalius ežerą, į krantą „išsiurbiame“ didelį kiekį dumblo, kuris gali būti užterštas, pavyzdžiui, jame yra sunkiųjų metalų. Taigi, iš vienos vietos mes jį perdedame į kitą, tad kyla klausimas, ar tai teisinga gamtos atžvilgiu? Kur jį reikėtų dėti, išvežti? Kitas neigiamas reiškinys – technikos keliamas triukšmas tvarkant ežerą, ypač, jei prie jo gyvena žmonės, todėl jie tą laiką girdi triukšmą. Tai irgi nėra gerai“, – svarstė vyras.
Kartais savivaldybės sužinojusios, kad ežero valymas padės tik metams ar dvejiems, visai atsisako tokios idėjos. Šis sprendimas grindžiamas tuo, jog brangi investicija į ežerą atsipirks tik iš dalies.
G. Sabas pridūrė, kad nutarus tvarkyti ežerą, jo fauna atsikuria tik po 2-3 metų. Po ežero tvarkymo darbų stebima, ar nereikia dirbtinių priemonių, kurios padėtų gamtai atsikurti greičiau.
Įdomu tai, kad jeigu, po, sakykime, 5 metų, kai buvo valytas ežeras, jo būklė nesuprastėja, tai vertinama kaip teigiamas rezultatas. Todėl dažnai pagrindinis uždavinys yra ne tik ežero būklės gerinimas, bet ir galimybė išlaikyti jo būklę tokią, kokia ji yra šiandien, jeigu nėra kitų gerinimo priemonių.
Ateities planai – mažiau ežerų, daugiau priežiūros
2001 m. pabaigoje Aplinkos ministerijos (AM) užsakymu buvo parengtas valytinų ežerų sąrašas – 120 valytinų ežerų, kurių bendras plotas apie 1900 hektarų. Tačiau pagal bendrovės „Senasis ežerėlis“ atliktus tyrimus 2008–2009 m. iš visų, didesnių nei pusė hektaro Lietuvos ežerų (jų suskaičiuota 2850), 2252 pripažinti uždumblėjusiais.
„Kyla klausimas, ar tikrai turime valyti visus ežerus? Suprantame, kad ežeras turėtų teikti tam tikrą „paslaugą“, pavyzdžiui, jame būtų galima žvejoti, maudytis. Jeigu ežeras nedidelis, mažiau nei hektaro ploto, pelkė, tai nereiškia, kad su juo kažkas blogai. Gamtiniu požiūriu pelkės – labai svarbios. Kaip šalis, esame turtinga vandens ištekliais, kuriuos išnaudojame tik iš dalies, nes užtenka patenkinti poreikius. Taigi, kodėl valstybei reikėtų investuoti į ežerą dešimtis milijonų litų, kuriame negalima nei maudytis, nei žvejoti, nei užsiimti kokia veikla?“, – klausė pašnekovas.
„Didelių pakeitimų nebus, bandysime nekartoti praeities klaidelių, kai galbūt kai kurie vandens telkiniai, įtraukti į tvarkomų sąrašą, neturėjo tokio didelio poreikio tvarkymui. Bus siekiama daugiau dėmesio skirti analizei, kur glūdi ežerų blogėjimo problemos. Vienas pagrindinių tikslų – siekti geros vandens telkinių būklės. Jeigu ežeras neturi didelių taršos šaltinių, jam dar toli iki rizikos grupės, tokio ežero galbūt apskritai nereikėtų valyti? Matyt, bus siekiama atsakingiau parinkti problemiškiausius ežerus“, – apie tolimesnius ežerų tvarkymo planus kalbėjo vyras.
Šiuo metu AM rengia Paviršinių vandens telkinių tvarkymo reikalavimų aprašą. G. Sabo teigimu, tiek savivaldybės, tiek privatūs asmenys linkę tvarkytis pakrantes, tačiau šios ir kitos procedūros iki galo nėra aiškios, kas ir kokią informaciją turi teikti.
„Siekiama įvesti daugiau aiškumo. Be to, bus kreipiamas dėmesys į dumblo sutvarkymą, kuris gali kelti tam tikrų problemų, ypač, jeigu jis užterštas ir yra mieste. Juk iš esmės jis – pavojinga atlieka. Todėl šis dokumentas turėtų daug ką susisteminti ir aiškiau apibrėžti derinimo procedūras, nustatyti tam tikrus veiklos draudimus, ir apribojimus, dugno tvarkymo reikalavimus“, – pasikeitimus vardijo G. Sabas.
Vilniuje esančius ežerus teršia sodų gyventojai
Jos teigimu, problemos, susijusios su Balsio ežero būkle, kai kur pastebimos jau ir plika akimi. Skirtumą galima pamatyti pažvelgus į šiaurinę ar pietinę ežero pusę.
„Ten, kur nėra sodų bendrijų, vanduo skaidrus, o ten, kur ant ežero šlaitų driekiasi sodai, galima pamatyti, kad buveinės ir dumbliai visai kitokie. Be to, ir augalų „užaugimas“ dėl didelio kiekio organinių teršalų, žymiai didesnis,“ - kalbėjo pašnekovė.
J. Radžiūnienė pridūrė, kad jų prižiūrimoje teritorijoje yra daugybė mažų ežerėlių, kurie natūraliai „užaugo“, todėl jų būklė taip pat nėra gera. Viena iš priežasčių – sovietmečiu šie ežerėliai ribojosi su kolūkių laukais, todėl savo laiku taip pat buvo nemenkai „patręšiami“. Dabar matomi šių darbų rezultatai – ežerėliai apaugę nendrėmis.
„Kiekvieną kartą užaugus nendrėms jas reikia nušienauti ir išnešti iš vandens telkinio. Tą galima daryti žiemą. Taip išnešama biomasė ir galima padėti ežerui valytis. Tačiau susiduriama ir su kita problema –buveinėmis, paukščiais, kurie dažnai linkę gyventi ir perėti nendrynuose. Todėl pirmiausiai reikia išsiaiškinti ar juose nėra paukščių, kurie peri, gyvena, o tik tuomet galima spręsti, ar galima pradėti valyti ežerą minėtomis priemonėmis“, – apie valymo darbus kalbėjo moteris.
Pasiteiravus, ar dažnai pasitelkiama taip valyti ežerus, pašnekovė teigė, kad tokie valymai ganėtinai reti, nes paprastai tam trūksta finansinių išteklių.
Sostinės savivaldybė ežerų nevalo
Vilniuje yra per 30 natūralių ar pusiau natūralių ežerų. Vilniaus miesto savivaldybės specialistai GRYNAS.lt teigė, kad iki šiol esminių ežerų valymo darbų Vilniaus mieste nebuvo atlikta, nors apie tokius planus diskutuota.
Buvo susirūpinta vienu iš Jeruzalės rajone telkšančiu ežeru, kurio būklė kėlė tam tikrų abejonių – buvo svarstoma jį valyti.
Savivaldybė kreipėsi į Aplinkos ministerija (AM) tvarkymo darbams prašydama 4 mln. Lt, tačiau AM šio projekto neparėmė, todėl savivaldybė neturėdama finansinės paramos, ežero valymo darbų nepradėjo.
