Dėmesys visuomenės švietimui
Nemažai žmonių mano, kad kraštovaizdis - tai tik mus supanti gamta, tačiau kaimai, miesteliai ir miestai – taip pat neatskiriama jo dalis. Kaip ir mūsų sodyba, namas, kiemas. Todėl ir čia turime šeimininkauti jausdami atsakomybę, ne vien taip, kaip mums patinka, patogiau ar norisi.
Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkė Vaiva Deveikienė pastebi, kad Lietuvos kraštovaizdis labai švelnus ir trapus, todėl lengvai pažeidžiamas. Nėra jame vandenynų, kalnų, kuriuos sunku transformuoti. Jį labai nesunkiai pakeisti leidžia ir šiuolaikinės techninės galimybės, modernios technologijos. Tačiau klausimas, ar reikia tai daryti?
„Lietuvos žmonės myli savo kraštą ir yra linkę jį saugoti, džiaugiasi aplinka, gamta, mėgsta leisti laisvalaikį gražiausiuose jos kampeliuose. Tačiau kai įsigyja žemės, sodybą, stato namą ir pan., susikoncentruoja į savo asmeninius tikslus, ypač jei jų nebegalima įgyvendinti. Ir požiūris pasikeičia“, - komentuoja V.Deveikienė. Ji primena, kad mūsų visų tikslas – ne tik patiems džiaugtis savo kraštovaizdžiu, bet ir išsaugoti jį ateities kartoms.
„Žmogus, suvokiantis kraštovaizdį kaip visumą ir save kaip tos visumos dalį, suprantantis savo veiksmų pasekmes ir už juos prisiimantis atsakomybę yra visos Europos siekiamybė“, - sako Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento Kraštovaizdžio skyriaus vyriausioji specialistė dr. Giedrė Godienė.
Jos įsitikinimu, kraštovaizdžio išsaugojimas ir tikslingas tvarkymas neatsiejamas nuo visuomenės ir asmenybės moralinių nuostatų, vertybių. Vienas svarbiausių Europos kraštovaizdžio konvencijos tikslų – suteikti visuomenei daugiau žinių ir daugiau galios priimant sprendimus, susijusius su kraštovaizdžio kaita, skatinti piliečių sąmoningumą ir aktyvumą.
Padės pažinti ir suvokti vertę
Minėti leidiniai turėtų padėti geriau pažinti įvairiapusį Lietuvos kraštovaizdį, suprasti, kokią įtaką jis daro kiekvieno iš mūsų gyvenimui. Juose pristatomi įvairūs kraštovaizdžio tyrimai, apsaugos, tvarkymo, planavimo, pertvarkymo ir atkūrimo veikla, svarbiausios kraštovaizdį veikiančios jėgos, kraštovaizdžio kūrėjai, jų idėjos.
Pasak specialistės, tikimasi, kad šios serijos leidiniai ne tik gilins skaitytojų žinias apie kraštovaizdį, bet ir prisidės prie skirtingų mokslinių bei praktinių požiūrių toleravimo, kompleksinio mąstymo, padės žmonėms lokaliai ir globaliai suvokti asmeninę atsakomybę už savo veiksmus, suteiks naujų idėjų, paskatų veikti bendram savo pačių ir kraštovaizdžio labui.
Pirmasis „Lietuvos kraštovaizdžio įvairovės“ leidinys skirtas tiems, kurie lydi pirmuosius vaikų žingsnius pažinimo kelyje - mokytojams. Jame pristatomos įžvalgos, susijusios su vaikų ir pedagogų švietimu kraštovaizdžio klausimais, kraštovaizdžio tvarkymu bei puoselėjimu mūsų vaikų darželiuose ir mokyklose, 2002–2012 m. įvykdytos iniciatyvos ir idėjos, susijusios su kraštovaizdžio pažinimo puoselėjimu, tvarkymu, planavimu vaikų švietimo įstaigose.
Antrasis šios serijos leidinys skiriamas kraštotvarka besidominčiai visuomenei ir specialistams, dirbantiems teritorijų planavimo srityje. „Siekdami, kad Lietuvos kraštovaizdžio specialistų darbai ir idėjos būtų prieinami platesnei auditorijai, remdamiesi 2011 m. įvykusio kraštovaizdžio architektūros darbų konkurso rezultatais, čia apžvelgiame aktualiausias tendencijas, pateikiame pastarųjų metų planavimo ir projektavimo darbų pavyzdžius“, - dėsto leidinių sudarytoja.
Apdovanojimas skatina iniciatyvą
Siekiant skatinti privačias, nevyriausybinių organizacijų, bendruomenių, savivaldybių ir kitų organizacijų iniciatyvas kraštovaizdžio srityje 2006 m. Europos Taryboje, o 2007 m. – Aplinkos ministerijoje įsteigtas Kraštovaizdžio apdovanojimas. 2012 m. juo apdovanota Utenos rajono savivaldybė už nuoseklų miesto parkų kūrimą ir tvarkymą.
Utenos rajono savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo ir statybos skyriaus vyr. specialistė Jūratė Paragytė pasakoja, kad Utenos parkai miesto bendrajame plane sudaro 140 ha ir numatyti statybai nepalankiose vietose: užliejamuose upelių slėniuose, stačiuose jų šlaituose, drėgnose, užpelkėjusiose ežerų pakrantėse. Parkai suplanuoti taip, kad susijungtų tarpusavyje, o gyventojai upelių pakrantėmis galėtų pereiti per visą miestą.
2009-aisiais Krašuonos upelio pakrantėse buvo įrengti takai, pastatyti du pėsčiųjų tiltai. Prie upelio augantys želdiniai pertvarkyti. Atsivėrė ne tik gražus vaizdas, bet ir atsirado galimybė vaikščioti upelio pakrante. Krašuonos upelio slėnyje, Krašuonos ir Vyžuonos upelių santakoje išsidėstęs ir Miesto sodas, kurio plotas – 2,65 ha.
„Idėjų konkursą geriausiai Miesto sodo tvarkymo idėjai išaiškinti laimėjo kraštovaizdžio architekto Regimanto Pilkausko ir architekto Alberto Lamausko projektas. Sodo teritorija buvo projektuojama kartu su Šaulių namų teritorija. Įrengti įėjimai iš pagrindinių gatvių, takai veda upelio pakrante ir šakojasi per visą sodą, o pagrindinis veda į Šaulių namus“, - sako specialistė.
Vyžuonos parkas Utenėlės ir Vyžuonos upių santakoje - didžiausias Utenos parkas, užimantis 35 ha teritoriją. Iki parko įrengimo pradžios teritorija buvo pilna privirtusių medžių, šiukšlių, sudarkytu reljefu. Dabar upių pakrantėse įrengti takai, jungiantys miesto centrą ir gyvenamųjų namų kvartalus, ligoninę, prekybos centrą, bažnyčią, sporto areną. Nutiesta riedučių, riedslidžių, dviračių trasa, per Utenėlės ir Vyžuonos upes pastatyti 7 tiltai.
Dauniškio parkas aplink Dauniškio ežerą, pradėtas įrengti 2005-aisiais. Jo plotas – 11 ha. Dauniškio parko projektą parengė architektai Vytautas Sipavičius ir Euchrida Sipavičienė. Vakarinėje ežero pakrantėje iškirsti karklai, išrauti kelmai, pašalintos nendrės, dumblas ir įrengtos pievutės. Yra vaikų žaidimų aikštelių ir smėlio tinklinio aikštelė. Aplink visą ežerą įrengti takai.
Neramina specialistų trūkumas
Gražių kraštovaizdžio tvarkymo pavyzdžių netrūksta, tačiau kartu - ir problemų. „Lietuva labai atsilieka nuo kitų Europos šalių pagal kraštovaizdžio tvarkymo, pažeistų kompleksų atkūrimo apimtis, požiūrį į kraštovaizdį savivaldos lygmenyje, nevyriausybinių organizacijų, besirūpinančių kraštovaizdžio klausimais skaičiumi ir aktyvumu“, - akcentuoja G.Godienė.
Nemažai problemų kyla dėl to, kad labai trūksta žinių, kas yra kraštovaizdžio komponentai bei jo charakteristikos, jo suvokimo kaip visumos. Dažnai neįvertinamas kraštovaizdžio indėlis į vietovės istoriją, gerovės kūrimą, pritrūksta paskatų iniciatyvumui, kraštovaizdžiui draugiškų kūrybinių idėjų.
Ypač kelia nerimą nepakankamas savivaldybių dėmesys kraštovaizdžiui. Čia tenka spręsti labai plataus spektro klausimus: nuo kraštovaizdžio dizaino, pastatų ir jų kompleksų aplinkos, miesto ar miestelio vaizdo formavimo, viešųjų erdvių, želdynų projektavimo iki gyvenviečių ar atskirų saugomų teritorijų planavimo, kraštovaizdžio vystymo ir apsaugos strategijų formavimo.
Pagal išsilavinimą tokias užduotis gali atlikti kraštovaizdžio architektai, kraštovaizdžio geografai ir kraštotvarkininkai. Geografus, kraštotvarkininkus rengia Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetas, kraštovaizdžio architektus - Klaipėdos universiteto Gamtos mokslų ir Matematikos fakultetas, kraštotvarkininkus - Kauno technologijų, A.Stulginskio universitetai.
Nepaisant to, savivaldybių administracijose tam nėra numatyta etatų. 2009-aisiais kraštovaizdžio specialistai dirbo 13 savivaldybių. 2011 -aisiais specialūs etatai buvo 4 savivaldybėse (Vilniaus miesto, Klaipėdos miesto ir rajono, Biržų rajono), Anykščių, Mažeikių Utenos rajonų savivaldybėse dirba kraštovaizdžio architekto išsilavinimą turintys specialistai.
„Ypač apmaudu, kad tokių pareigybių neturi kurortinės Palangos, Druskininkų, Neringos savivaldybės“, - atkreipia dėmesį Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento Kraštovaizdžio skyriaus vyriausioji specialistė.
Pasigenda sisteminio požiūrio
Kraštovaizdis turėtų būti suprantamas kaip visuma, tuo pat metu ir kaip gamtinis, ir kultūrinis kompleksas, analizuojamas sistemiškai, jį pertvarkanti veikla numatoma atsižvelgiant į įvairiausias kraštovaizdžio savybes, jautrumą, funkcijas. To dažnai pritrūkstama rengiant teritorijų planavimo dokumentus ir vertinant numatomos veiklos poveikį kraštovaizdžiui.
„Šiuo metu pasaulyje kraštovaizdžio architektai propaguoja ekologiškumą, renatūralizaciją, palaiko ir stiprina gyvybingas ekosistemas miestuose. Lietuvoje kol kas stebima atvirkštinė tendencija. Liūdina šiuo metu dažname projekte siūlomas nepamatuotai intensyvus upių pakrančių sukultūrinimas: didelėse teritorijose planiruojami dirbtiniai vienodo nuolydžio, ilgio šlaitai, pašalinama natūrali augalija, tvirtinamos ilgos vagų atkarpos“, - svarsto G.Godienė.
Ypač grėsminga pastarųjų metų tendencija plynai šalinti vietinius natūraliose augavietėse augančius augalus ir keisti juos neatspariais svetimžemiais. O juk kuo labiau performuojama teritorija, tuo didesnių laiko ir finansinių sąnaudų reikia jos būklei palaikyti, ekologinėms funkcijoms atkurti.
„Globalizacijos įtakoje vis didesnę vertę įgauna unikalios, o ne standartinės erdvės, tuo tarpu įvairaus lygmens projektuose kartais taikomos panašios erdvinės schemos, teritorijos, turinčios įdomią gamtinę praeitį tvarkomos kaip eilinės“, - dalijasi įžvalgomis pašnekovė. Estetinį chaosą mūsų miestuose ir kaimo turizmo sodybose kelia piktnaudžiavimas puošybiniais elementais, daugybė vienoje erdvėje naudojamų spalvų, medžiagų.
Kraštovaizdžio planai ir projektai turėtų numatyti įvairiapusę kraštovaizdžio apsaugos ir tvarkymo viziją, o ne koncentruotis tik į apželdinimą. Pasigendama aiškiau, kūrybiškiau pateiktos autorių pozicijos dėl reljefo formavimo, hidrografinio režimo keitimo, vandens telkinių pakrančių tvarkymo, pagrįstos nuomonės apie naudojamas medžiagas, atskleidžia trūkumus G.Godienė.
Keletas savivaldybių pradėjo rengti rajoninio lygmens kraštovaizdžio planus. Deja, jų tikslais ir kokybe tenka nusivilti: vietoje kraštovaizdžio charakterio nagrinėjimo, juose plačiausiai pateikiami urbanistiniai sprendiniai.
Įžengėme į netikrų pranašų erą
Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto geografas kraštotvarkininkas prof. Paulius Kavaliauskas pabrėžia, kad nors padėtis po Europos kraštovaizdžio konvencijos ratifikavimo 2002-aisiais kiek pagerėjo, bet tiek lėšų, tiek dėmesio stygius šioje srityje išlieka. Juk kraštovaizdis tai nepalyginamai platesnė ir sudėtingesnė sfera nei biologinė įvairovė, o vertinant pagal finansavimo lygį jis nuo jos atsilieka dešimtimis kartų.
Pasak P.Kavaliausko, problemų daug, didžiausiomis arba principinėmis tektų laikyti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą užtikrinančio gamtinio karkaso realų (ne tik deklaracinį) išsaugojimą ir stiprinimą, visuomenės požiūrio į kraštovaizdį tik kaip į užstatymo ar intensyvaus eksploatavimo erdvę pakeitimą, kraštovaizdžio tvarkymo schemų ir planų privalomo rengimo įteisinimą LR teritorijų planavimo įstatyme.
„Kraštovaizdžio geografijos kaip vienintelio mokslinio požiūrio į kraštovaizdį pripažinimas ir atitinkamas šalies regionų, savivaldybių bei saugomų teritorijų kraštovaizdžio struktūros kartografavimas, kraštovaizdžio estetinės vertės juridinis įteisinimas ir akcentuojančių šalies rekreacinio kraštovaizdžio išteklių išsaugojimą bei ir racionalų naudojimą rekreacinių regioninių parkų sistemos formavimas“, - problemų sąrašą tęsia geografas kraštotvarkininkas.
Jo vertinimu, bendroji situacija, deja, prastėja: „Visiškai nuvylė naujoji parlamentinė valdžia ir Vyriausybė, pamiršusios kraštovaizdžio ekologinės ir vertybinės apsaugos interesus ir ištarusios veto saugomų teritorijų sistemos plėtrai (grynai antieuropietiška, ES ir net likusiame pasaulyje negirdėta nuostata). Šalies kraštovaizdžio ateitis, ypač 2012-aisiais, panaikinus buvusius statybų apribojimus gamtiniame karkase, galutinai paskendo laukinio kapitalizmo migloje“.
Deja, nebeturime tiek, kiek reikėtų kvalifikuotų kraštovaizdžio specialistų. Nepriklausomybės metais vykdyto geomokslų genocido pasekmėje, buvo praktiškai likviduotas Geografijos institutas, sumenko kraštovaizdžio mokslas ir Vilniaus universitete. Užtat atsirado daug netikrų apsišaukusių kraštovaizdžio "pranašų", atstovaujančių vizualinį populistinį kraštovaizdžio supratimą, kurių pozicijos vis stiprėja.
„Turimų kraštovaizdžio specialistų nuomonė ne tik kad negirdima - dabar jų iš vis nebesiklausiama, ko nebuvo net gūdžiausiais sovietmečio laikais. Viską žino, viską supranta patys Seimo nariai ir ministerijų bei jų tarnybų valdininkai“, - neslepia pasipiktinimo Vilniaus universiteto profesorius P. Kavaliauskas.
Stenkimės nesugadinti to, ką turime
Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkė V.Deveikienė taip pat įsitikinusi, kad kraštovaizdžio architektai per mažai dalyvauja statant kelius, urbanistinėje plėtroje, ypač lyginant su Skandinavijos šalimis, Didžiąja Britanija. O juk jų dėka vykdomi projektai galėtų geriau įsikomponuoti į kraštovaizdį, mažiau jį pažeisti.
Tačiau mūsų įstatymai nereglamentuoja, kad kraštovaizdžio specialistai būtų pasitelkiami įgyvendinant projektus, vienaip ar kitaip paliečiančius kraštovaizdį. Tokių tradicijų neturime, ir specialistų nėra daug. Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga vienija apie 80 kraštovaizdžio architektų, dar yra šiek tiek jai nepriklausančių. Jie ruošiami tik Klaipėdos universitete.
Plečiantis miestams dar nepakankamai įvertinama būtinybė pastatyti ne tik tam tikrą kiekį gyvenamojo ploto, bet ir sukurti erdvę, kur žmonės galėtų bendrauti, ilsėtis. Didžiausia problema – balanso tarp gyvosios gamtos ir mūro išsaugojimas. Iš pirmojo žvilgsnio žaliųjų plotų lyg ir užtenka, bet kai kur atsiranda labai didelių užstatytų plotų, parkingų. Trūksta suvokimo, kad viešosiose erdvėse geriausiose vietose prioritetas turi būti skiriamas pėstiesiems, žalumai.
V.Deveikienė pastebi neigiamą tendenciją mažesniuose miestuose ir miesteliuose, kuriuose pasitelkus ES struktūrinių fondų lėšas pastaraisiais metais intensyviai rekonstruojamos aikštės, skverai, kitos viešosios erdvės. Jose dažnai pastatomi gražūs ir brangūs suoliukai, sumontuojami efektingi šviestuvai, naudojamos geros medžiagos, prisodinama ryškių gėlynų, tačiau sprendimai primityvoki, nustelbia miestelio identitetą, nebelieka jo savitumo.
„Svarbiausia, kad visi suprastų, jog mūsų visų tikslas yra dėti didesnes pastangas, kad nesugadintume to, ką turime. Kitos šalys daug investuoja į tai, kad atkurtų kažkada sunaikintą kraštovaizdžio natūralumą, taiso padarytas klaidas, o mes dar turime šansą jų išvengti“, - apibendrina Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkė.
