Atliekų departamento direktorės Vilmos Karosienės duomenimis, kiekvienas asmuo per metus išmeta apie 400 kilogramų atliekų. Vystantis ekonomikai bei paslaugoms, perkamai produkcijai, šis kiekis vis didėja. Antrines žaliavas galima išrūšiuoti, bioskaidžias atliekas – kompostuoti. Tačiau...
Koks rūšiavimas, kai trečdalis lietuvių gyvena nesukurdami atliekų?
„Beveik iš visų atliekų gali gauti kokios nors naudos. Mes jas kišame į sąvartynus. Galima pateikti palyginimą su abstrakčiais skaičiais: maždaug už 10 litų sąvartynui atiduodame tai, ką panaudoję galėtume gauti kokį 100 litų. Ir dar: šiandien 30 proc. Lietuvos gyventojų nesuvokia, kaip gali reikti susimokėti už atliekas... Jie atkakliai tvirtina, kad atliekų neturi, - konstatuoja V. Karosienė. - Europa yra nustačiusi, jog 2013-aisiais turėsime teisę į sąvartynus pašalinti pusę bioskaidžių atliekų. Tik pusę. Sudėtinga užduotis, bet tokia jau ji yra. Be to, į sąvartynus negalės važiuoti neapdorotos – neišrinktos atliekos. Vadinasi, turime sukurti tam tikrus pajėgumus.“
Moters nuomone, pirmiausia turi keistis pačių gyventojų ir atliekų reikalus tvarkančių institucijų požiūris.
„Kol kas savivaldybė atliekas supranta taip: šiukšlių dėžė – sąvartynas, šiukšlių dėžė – sąvartynas. O žmonės mano, kad turi gauti kokį „prizą“, jei nuneša vieną butelį į pridavimo punktą. Taip depozito sistema išspręstų dalį šios problemos. Bet tik mažytę dalį. Visų atliekų už užstatą nepriduosi. Mano manymu, netgi esamų įstatymų pakaktų, jei būtų normalus valdymas ir veiksmas – daryti, rūšiuoti“, - teigė V. Karosienė.
Valstybės uždavinys atrasti – kaip apskaičiuoti
Valdininkė pasakoja istoriją, kaip Aplinkos ministerijos atstovai pasiteiravo Čekijos valdininkų, kaip jie priverčia žmones rūšiuoti. V. Karosienės teigimu, čekai buvo nustebinti tokio klausimo, nes šios šalies valdžios gali atsisveikinti su šilta politiko kėde kitoje kadencijoje, jei neužtikrina efektyvaus rūšiavimo.
V. Karosienė mano, jog Lietuvos atliekų tvarkymo sistemai ir žmonių norui rūšiuoti pagelbėtų aiškumas. „Jei neužtenka logikos suskaičiuoti – ką darysi, galime tai nustatyti įstatymu. Įmoka už atliekų tvarkymą turi būti išskaidyta. Žmogus turi aiškiai sąskaitoje matyti, kad už išrūšiuotas atliekas jis nemoka. Airijoje, pavyzdžiui, tai įgyvendinta. Kaip tai padaryti? Valstybės atsakomybė prieš žmones – rasti kaip apskaičiuoti. Atliekų skaitliukais juk nepamatuosi“, - teigia Atliekų tvarkymo departamento direktorė.
Jos nuomone, konteineriai prie daugiabučių turėtų būti pripažinti bendrijos nuosavybe ir rakinami – nes vis dar atsiranda asmenų, tikinančių, jog jie neturi jokių atliekų. Iš tiesų šie žmonės atliekas verčia į kitų žmonių konteinerius ir savo finansinį įsipareigojimą permeta ant atsakingesnių piliečių pečių.
Mokestis už atliekas – ir už plotą, ir už gyventojus
Bendrovės „Atliekų tvarkymo konsultantai“ direktoriaus Alfonso Brazo nuomone, sunkiausia sukurti teisingą apmokėjimo sistemą daugiabučių namų gyventojams, bet jis šiuo klausimu turi pasiūlymų.
„Kai šnekame apie kokį nors modernesnį, efektyvesnį apmokėjimo būdą, opiausias klausimas yra – kaip už atliekų tvarkymą atsiskaitytų daugiabučiai namai? Galima nustatyti, kad rinkliava būtų skaičiuojama visam daugiabučiam namui. Sąskaita būtų pateikiama arba namo administratoriui, arba namo bendrijai. Ir šią sumą vėliau paskirstytų atskiriems butams. Pavyzdžiui, 40 proc. kainos būtų apskaičiuojama pagal buto plotą, 60 proc. - pagal gyventojų skaičių bute. Pirmoji kainos dalis būtų nekintama – nes reikia padengti atliekų tvarkytojų darbo kaštus ir modernių sąvartynų nusidėvėjimą. Savivaldybė galėtų nustatyti, kad mišrių atliekų konteinerio išvežimas kainuoja brangiau, o maisto atliekų – pigiau. Tuomet antrinių žaliavų konteinerio išvežimas – nieko nekainuoja. Prie namo stovėtų keli skirtingoms atliekoms skirti konteineriai ir namui juos apsimokėtų užpildyti išrūšiuotomis atliekomis, kad kuo mažiau tektų išmesti į mišrių atliekų konteinerį,“ - savo viziją pateikia A. Brazas.
Pigiausias būdas – į svetimą konteinerį
Vyro teigimu, individualių valdų atliekų tvarkymo klausimą išspręsti daug paprasčiau – netrukus jų savininkams bus pradėtos dalinti kompostavimo dėžės – jose galima kompostuoti maisto atliekas. Taip pat rajonuose stovi antrinių žaliavų konteineriai, o visa, kas liko, individualios valdos savininkas mes į savo konteinerį.
Dauguma gyventojų, vyro teigimu, nesuvokia, jog atliekos taip pat turi „savininką“.
„Man sako: „aš neturiu jokių atliekų. Na, kas jau ten susidaro, išmetu prie parduotuvės į konteinerį“. Na, taip, į svetimą konteinerį! Kad kas nors kitas sumokėtų. Tokiam padėkoju, kad neišmeta pakelėje arba į mišką, - stebisi A. Brazas. - Jeigu paklausite buto savininko, kiek jis nori mokėti už atliekas, žinoma, jis sakys, jog išvis nenori mokėti! Na, turintieji šiek tiek sąžinės paprašys pačio mažiausio konteinerio ir kad jis būtų išvežamas kokį kartą į du mėnesius.“
Atliekos tampa vagiama vertybe
Vilniaus bendruomenių asociacijos pirmininkas Edmundas Jakubauskas pritarė idėjai, jog konteinerai turėtų būti apsaugoti ir rakinami.
„ Dabartinė sistema yra labai ydinga. Pirmas dalykas – gyventojų konteineriai nėra niekaip apsaugoti, nors už jų turinį mes mokame. Kai vežėjai praranda perdirbamas atliekas – stiklą, popierių – jie priversti didinti įkainius, nes jų verslas tampa nuostolingas. Ir tuomet jie mums „diria kailius“, nustatydami 25 centų už vieną kvadratinį gyvenamo ploto metrą įkainį, - teigė E. Jakubauskas. - Dar yra visokių perdirbamas atliekas vagiančių „bomžų“ ir įvairių keistų firmelių, kurios superka tas atliekas, o vėliau perparduoda tikriesiems gamintojus atstovaujantiems supirkimo taškams. Išskyrus jas, visi atliekų tvarkyme dalyvaujantys asmenys ar institucijos – taip pat ir gyventojai - iš to turi nuostolį.“
Vilniečių atstovas teigė iš atliekų vežėjų gavęs informaciją, jog pastaruoju metu pabrangusios stiklo, plastiko, popieriaus žaliavos yra masiškai vagiamos iš antrinių žaliavų konteinerių.
Vyras deda viltis į naujai projektuojamą rūšiavimo gamyklą. „Brangi, nebrangi, ji turėtų atsirasti. Bus panaudojami struktūrinių fondų pinigai, mums nereikės labai didelių investicijų, atrodo, Vilnius turės prisidėti gal 15 proc.,“ - svarsto E. Jakubauskas.
Konteineriai turi būti rakinami
Vyras tikina, jog ir šiandien, jei tik yra gyventojų iniciatyvų, galima ieškoti įvairių būdų susitarti su atliekų vežėjais.
„Logiškiausia, jei mokestis už atliekų tvarkymą skaičiuojamas nuo konteinerio dydžio ir skaičiaus kartų, kiek jis ištuštinamas. Bet tiesą sakant, dar viena didžiulė problema yra žmonių nesuvokimas, pasyvumas ir visa ko baimė,“- teigė E. Jakubauskas.
Vyras pasisako už galimybę kiekvienam namui turėti savo rakinamus konteinerius.
„Šiukšlės, kad ir kaip tai juokingai skambėtų, yra turtas. Mes už jas atsakome. Vežėjai gali imti priekaištauti, kad šiukšlių turi išvežti daugiau, nei iš pradžių susitarta. Tuomet automatiškai, bus prašoma mokėti daugiau. O tas šiukšles įmeta gyventojai iš individualių valdų, pravažiuojantys iš sodų,“ - atskleidžia E. Jakubauskas.
Išsiaiškinus kur kieno šiukšlės – beveik per pus mažesnės sąskaitos
Vilniaus bendruomenių asociacijos pirmininko skaičiavimais, įrengus rakinamus konteinerius, atliekų išvežimo kaina gyventojams turėtų mažėti apie 40 – 45 proc.
„Esu įsitikinęs, jog tuomet atliekas reikėtų išvežti rečiau, o atliekų vežėjai irgi nebūtų labai nuskriausti, nes į antrinių žaliavų konteinerius išskirstytos šiukšlės būtų kokybiškesnės“, - savo idėją pateikia E. Jakubauskas.
Sistema skirta rūšiuotojams naikinti
Jis atsargiai vertina pasiūlymą sukurti depozito sistemą, kai už atneštas atliekas gyventojams iš kiekvieno konteinerio byrėtų tam tikras pinigų kiekis.
„Žinokit, ši sistema bus brangi. Kiekvienas konteineris turės kažkaip apskaičiuoti įmestų pakuočių ar butelių kiekį, išmokėti pinigus. O pas mus atliekų tvarkymas vis dar yra pasiutusiai pigus. Atliekos turi pradėti brangti. Žmonės moka maždaug 10 litų į mėnesį. Ir jie skaičiuoja - „uooj, kiek aš už šilumą sumoku – tai kas tie 10 litų?“. Be kainų augimo, turi būti kažkoks švietimas ir motyvacija gyventojams,“ - tvirtino vilniečių atstovas.
Jo teigimu, šiandienine sistema rūšiuotojai tiesiog naikinami. Nemažos lėšos skiriamos vaikų švietimui ir dauguma jų netgi spaudžia tėvus, jog „reikia daryti taip ir taip“. Tačiau tėvų iniciatyvą nužudo racionalus protas - „neapsimoka“.
„Su šiukšlėmis gyventi nėra gerai. Manau, reikėtų susikoncentruoti į rūšiavimą ir taikyti kažkurią iš priemonių – ar kad gyventojams byrėtų centai nuo išrūšiuotų atliekų, ar kad konteineriai būtų rakinami, ar skaičiuojami išmestų atliekų kilogramai – jei bent kažkuri sistema veiktų, visiems būtų gerai“, - pokalbį užbaigia Vilniaus bendruomenių asociacijos pirmininkas.
