Mokslininkai šį procesą diagnozuoja remdamiesi įvairių parametrų matavimais ir pasaulinės klimato stebėjimo sistemos duomenimis. O pagal juos, visiškai tvirtas faktas, kad nuo XIX a. pabaigos pasaulio temperatūra yra pakilusi 0,9 laipsnio dalimis ir kyla toliau.
Su kokiais rimtais iššūkiais dėl globalaus atšilimo jau susiduria žmonija, kas yra orų prognozė ir kodėl ji ne visada pasitvirtina, su Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėju prof. dr. Arūnu Bukančiu, knygos „Kas užlopys dangų“ autoriumi, kalbėjosi korespondentė Elena Rinkevičienė.
Klimato kaita – pavojus tarptautiniam saugumui
Pasak prof. A. Bukančio, pasaulio klimato atšilimas jau sukėlė stichišką ir nevaldomą klimato kaitą.
„Didžiausią susirūpinimą kelia tokio klimato atšilimo padariniai: potvyniai, sausros, stiprūs ilgalaikiai krituliai, karščio bangos, miškų gaisrai, vandens išteklių problemos, ledynų tirpsmas, gyvūnų bei augalų rūšių nykimas ir jų arealų kaita, įvairių ligų ir kenkėjų plitimas, jūros lygio kilimas. Intensyvesnis tapo žmonėms sveikatos problemų sukeliantis fotocheminis smogas miestuose, – vardijo klimatologas. – Žmogui ir ekosistemoms kyla didžiulis pavojus prarasti gebėjimą prisitaikyti prie šių klimato keliamų trikdžių. Moksliniai duomenys rodo, kad jei klimato šilimas iki XXI a. pabaigos bus stipresnis nei 2 OC, palyginti su XVIII a. viduryje buvusia temperatūra, gali kilti rizika, kad padariniai bus katastrofiški. Ši rizika yra reali, tokios kaitos poveikis jau juntamas, – kalbėjo profesorius. – Jungtinių Tautų organizacijos (JTO) skaičiavimais, absoliuti dauguma skubių kreipimųsi dėl humanitarinės pagalbos yra susiję su klimatu.
Kas yra klimato kaita, dabar suprantama daug geriau nei prieš du ar tris dešimtmečius. Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos išvados rodo, kad net jei iki 2050 m. į atmosferą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis būtų sumažintas iki mažesnės nei pusė 1990 m. lygio ribos, būtų sunku išvengti didesnio nei dviejų laipsnių temperatūros pakilimo, palyginti su iki industrializacijos buvusiu lygiu. Taigi temperatūra toliau kils, jei atmosferos tarša nemažės. Nesušvelninus klimato kaitos, temperatūrai padidėjus daugiau nei dviem laipsniais, kils precedento neturinčių saugumo problemų, – įsitikinęs prof. A. Bukantis. – Klimato prognozės, deja, nedžiugina: iki 2050 m. globali temperatūra gali pakilti 1–2 OC, o iki 2100 m. – 3–5 OC, palyginti su XX a. pabaiga, todėl šį procesą reikia vertinti kaip rimtą grėsmę, stiprinančią esamas politines tendencijas, įtampą ir nestabilumą. Svarbu suprasti, kad ši rizika nėra vien humanitarinio pobūdžio, kad ji susijusi su politine saugumo rizika, turinčia poveikį visoms pasaulio šalims.“
Pasak prof. A. Bukančio, klimato kaita yra pasaulinė problema, todėl turi būti sprendžiama šalims bendradarbiaujant.
„Būtina gerinti energijos panaudojimo efektyvumą, plėtoti ir diegti švarias technologijas bei gausinti natūralius šiltnamio efektą sukeliančių dujų absorbentus. Klimato kaitos poveikis tarptautiniam saugumui nėra ateities problema. Tai šiandienos problema, egzistuosianti ir ateityje. Nors mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetamą kiekį buvo daug padaryta, situacija klimato sistemoje jau pasikeitė, globali atmosferos ir vandenynų temperatūra pakilo ir, svarbiausia, klimato kaitos poveikis jau jaučiamas visame pasaulyje“, – teigė profesorius.
Ką reiškia „vietomis palis“?
Kaip sudaromos orų prognozės kasdienai, keletui parų ir tolimesniam laikui, kodėl jos ne visada išsipildo? Apie tai prof. A. Bukantis sakė:
„Nekonkretumas ir netikslumas būdingas visoms meteorologinėms prognozėms. Sinoptikai ir prognozių vartotojai puikiai žino šią meteorologinio prognozavimo problemą, su ja tenka susidurti kaskart sudarant orų prognozę. Kartais kelių skaitmeninių modelių ir sinoptiniu metodu sudarytos orų prognozės sutampa, tokiu atveju sinoptikas būna užtikrintas, kad prognozė tiksli, bet dažniausiai keliais metodais sudarytos prognozės skiriasi, pasitaiko, kad kurio nors meteorologinio elemento apskritai neįmanoma prognozuoti. Kad ir kaip būtų, prognozė vis tiek turi būti sudaryta, netgi žinant, kad jos tikslumas ir pasitvirtinimas kelia abejonių. Prognozių nekonkretumas ir netikslumas atspindi dabartinę meteorologijos mokslo būklę – kol kas ne viskas, kas vyksta chaotiškoje mūsų atmosferoje, mokslui yra žinoma", – atskleidė prof. A. Bukantis.
"Pagal skaitmeninius modelius sudaryta prognozė gali sukurti iliuziją, kad ji labai tiksli ir konkreti, pavyzdžiui, apskaičiuojama vieno laipsnio tikslumu, nurodant, kurią valandą kokia bus oro temperatūra, kada ir kiek milimetrų iškris kritulių ir pan. Tačiau modelių išvesties duomenys labai dažnai skiriasi nuo realios orų būklės. Vadinasi, sinoptikas šiuos duomenis turi kritiškai įvertinti ir pateikti jų interpretaciją standartiniu prognozės tekstu. Šimtaprocentinio tikslumo prognozių šiandienos mokslas dar negali užtikrinti. Todėl atsiranda įprasta frazė: „Poryt dieną vietomis trumpai palis, – šypsojosi prof. A. Bukantis. – Dabar meteorologams keliamas uždavinys sudaryti ne tik kuo tikslesnę orų prognozę, bet ir informuoti vartotojus apie joje esantį netikslumo ir nekonkretumo lygį, kilmę ir teisingą interpretaciją.“
Pasak profesoriaus, orų prognozių netikslumas ir nekonkretumas kartais gali padidėti dar ir dėl to, kad sinoptikai esamą mokslinę prognostinę informaciją priversti pateikti visiems suprantama kalba.
„Prognozės teksto terminologija ir frazeologija ne visada tiksliai apibūdina prognozuojamą orų scenarijų. Bendrojo vartojimo prognozės formatas ir trukmė nustato tam tikrus apribojimus, todėl gautas rezultatas gana paradoksalus: sinoptikas tiesiog negali 30–40 sekundžių trukmės radijo pranešime arba 50–60 žodžių tekste iškloti visos turimos informacijos apie tai, kas vyks per artimiausias 2–3 paras. O jeigu sinoptikų tekstas žiniasklaidos priemonėse kartais savavališkai dar „padailinamas“, netikslumas ir nekonkretumas dar labiau padidėja“, – teigė mokslininkas.
Pasak jo, per pastaruosius dešimtmečius pasaulinė meteorologų bendruomenė pasiekė didelių laimėjimų skaitmeninių prognozių technologijų srityje: „Šiandien priežeminio slėgio trijų parų
prognozė jau tokia pat sėkminga kaip vienos paros prognozė prieš 20 metų.“
Absoliutaus tikslumo nebus niekada
Prof. A. Bukantis aiškino, jog meteorologinių prognozių kūrimą komplikuoja ir tai, kad vienos vietovės orai susiję su atmosferos procesais, vykstančiais aplinkiniuose regionuose, kurių plotas ir storymė atmosferoje bei vandenyne tuo didesni, kuo ilgesnės trukmės sudaroma prognozė.
„Tai informacija iš meteorologijos stočių ir dirbtinių Žemės palydovų. Deja, meteorologijos stotys išsidėsčiusios netolygiai, kai kurie matavimai atliekami nuo kelių iki keliolikos valandų intervalais, juose pasitaiko klaidų, todėl dalis svarbių procesų lieka tiesiog nepastebėti. Vadinasi, jie nepatenka į skaitmeninių modelių įvesties duomenų masyvą. Netgi sudarant trumpalaikes prognozes 1–3 paroms, reikia turėti informacijos iš labai didelės teritorijos, aprėpiančios kone ketvirtadalį Žemės rutulio. Savaitės prognozei sudaryti reikia pradinės informacijos apie atmosferą iš viso Žemės rutulio, o skaičiuojant sezoninę prognozę tenka analizuoti visą klimato sistemą: atmosferą, vandenyno ir sausumo paviršių, sniego ir ledo dangas, – aiškino prof. A. Bukantis. – Suprantama, galima didinti matavimo stočių skaičių ir tankį, tobulinti matavimo metodus, mažinti jų paklaidas, bet ne iki begalybės. Vadinasi, mūsų žinios apie pradines orų sąlygas niekada nebus visiškai tikslios ir išsamios.“
Liaudiški orų spėjimai – tik folkloras
Pasak prof. A. Bukančio, moksliniai prognozių metodai pradėti kurti tik XIX a., todėl iki tol žmogus turėjo pats, remdamasis savo patirtimi ir supančios aplinkos pažinimu, rasti požymių, pagal kuriuos galėtų numatyti bent artimiausių dienų ar savaičių orus.
„Suprantama, nepaliaujamas domėjimasis orais paliko pėdsakų, palengva kaupėsi liaudiška meteorologinė išmintis. Ir šiais laikais ne vien profesionalūs meteorologai stebi orus, ne vien jie mąsto apie artėjančius jų pokyčius. Tuo nori ar nenori užsiima ūkininkai, sodininkai, žvejai, jūrininkai, lakūnai ir daugelio kitų profesijų atstovai, kurių kasdienė veikla susijusi su nuolatiniu ir ilgalaikiu buvimu atvirame ore. Šiai vadinamųjų laisvųjų meteorologų kategorijai reikia priskirti ir poilsiautojus bei turistus, kuriems orai – bene svarbiausias rūpestis per atostogas, – šmaikštavo profesorius. – Gebėjimą stebėti orus, suvokti juos ir numatyti jų būklę bent artimiausioje savo aplinkoje – mieste, sode, prie jūros, ežero ir panašiai – gali išsiugdyti kiekvienas. Tarp neskaičiuojamos daugybės atmosferos reiškinių nemažai yra tokių, kuriuos galima stebėti ir net prognozuoti be jokių specialių prietaisų, tereikia atidžiau pasižvalgyti į mus supančius augalus ir gyvūnus, pažvelgti į dangumi plaukiančius debesis, į spindinčias žvaigždes, pasidairyti optinių reiškinių, susidarančių aplink Saulę ir Mėnulį", – sakė mokslininkas.
"Tačiau dauguma liaudiškų orų spėjimų dažnai tėra gražus tautosakos palikimas su ryškiu humoro atspalviu. Ypač tie, kurie susiję su naminiais gyvūnais. Net laukiniai gyvūnai tik kaupia informaciją apie praėjusių ar esamų orų sąlygų poveikį, todėl nei jų kailio spalva, nei poodinis riebalų kiekis ar kiti rodikliai negali būti patikimi prognozuojant orus. Įdomu tai, kad įvairiuose etnografiniuose rajonuose paplitę tie patys orų spėjimo požymiai gali būti interpretuojami skirtingai. Pavyzdžiui, vieni teigia, kad gausus šermukšnių uogų derlius pranašauja sausą rudenį, kiti – lietingą, o iš tikrųjų derlių lemia augimo sąlygos per praėjusius vegetacijos periodus, ligų ir kenkėjų paplitimas, žiemojimas ir kiti veiksniai", – kalbėjo prof. A. Bukantis.
"Daugeliu atvejų visiškai neaišku, iš kurios vietovės kilo vienas ar kitas liaudiškas orų spėjimas. Jie pasklido po įvairias šalis ir net žemynus, o jų turinys ir forma transformavosi. Liaudiški orų spėjimai šiek tiek arčiau tiesos gali būti tik tose vietovėse, kur jie kilo ir gali būti visai beverčiai kituose rajonuose“, – tvirtino mokslininkas.
