Kiek ir ko palaidojama šalies sąvartynuose?

Daugelis gyventojų apie savo buitines atliekas turbūt pamiršta sulig tuo momentu, kai jomis atsikrato atliekų surinkimo ir rūšiavimo konteineriuose. Vis tik atliekų kelionė čia tik prasideda, o galutine stotele vis dar gerokai per dažnai tampa sąvartynai. Deja, bet toks pats likimas kasmet ištinka ir šimtus tūkstančių tonų pramoninių atliekų, tarp kurių neretai „nepastebėtai“ įsimaišo net ir pavojingosios – išskirtinio dėmesio ir priežiūros reikalaujančios – atliekos.

Gerokai atsiliekame nuo normatyvų

Tarptautiniu mastu pripažįstamose atliekų tvarkymo principuose siekiamybė yra priešinga – kad kuo mažiau atliekų būtų šalinama sąvartynuose. Šis tikslas yra įtvirtintas ir Europos Sąjungos direktyvomis, kurios numato, kad šalyse narėse į sąvartynus patektų ne daugiau nei pusė visų biologiškai skaidžių atliekų. Taip pat, kad sąvartynuose atsirastų kuo mažiau pavojingųjų atliekų ir atliekų, kurios gali būti perdirbamos ar panaudojamos pakartotinai.

Lietuvoje sąvartynuose šalinama apie 60 proc. atliekų, o pagal šį rodiklį esame tarp prasčiausiai su užduotimi besitvarkančių ES valstybių. Dėl nesugebėjimo efektyviau tvarkyti savo atliekų, Lietuvai gresia ir finansinės nuobaudos, tačiau ne dėl jų pirmiausiai turėtume nerimauti, o dėl visuomenės sveikatos, švarios bei saugios aplinkos ir augančių kalnų neperdirbamų bei sąvartynuose kaupiamų šiukšlių.

Problema ta, kad atliekų šalinimas sąvartynuose įmonėms Lietuvoje dar dažnai yra pigiausias pasirinkimas, nors žvelgiant į atliekų tvarkymo principų hierarchiją šis variantas atliekų savininkams turėtų būti vienas brangiausių. Be to, žymesniam situacijos gerėjimui kelią užkerta tinkamo ir efektyvaus atliekų tvarkymo reguliavimo bei kontrolės trūkumas mūsų šalyje. Dėl šios priežasties Lietuvoje plačiai naudojamasi įstatymų spragomis ir dažnai neskaidriai vykdoma atliekų tvarkymo veikla.

Įsišaknijusios problemos

Nors problemų apstu ne tik pavojingųjų, bet ir kitų (nepavojingųjų) atliekų tvarkymo sferoje, pakalbėkime apie pirmąsias. Juk būtent pavojingųjų atliekų netinkamas tvarkymas kelią didžiausią grėsmę visuomenei.

Šiuo metu Lietuvoje nėra efektyvių saugiklių, galinčių užtikrinti, kad pavojingosios atliekos neatsidurtų sąvartynuose ar tarp saugiam deginimui ir energijos gamybai tinkamų atliekų, nors įstatymai, be abejo, tai draudžia. Pavojingųjų atliekų apskaitos kontrolės, patikimo ir savalaikio jų identifikavimo problemos, aiškesnio teisinio subjektų atsakomybės už atliekas apibrėžimo nebuvimas palieka spragas atliekų savininkams, taip pat ir neskaidriai veikiantiems tvarkytojams, apeiti įstatymus bei sudaro sąlygas netinkamai jomis atsikratyti – ne tik kartu su nepavojingosiomis atliekomis išgabenti į sąvartynus, bet ir deginti, kaip nepavojingąsias atliekas.

Jei atliekų šalinamas sąvartynuose yra mažiausiai pageidaujamas atliekų tvarkymo rezultatas, tai atliekų panaudojimas energijos gavimui deginant jas moderniose atliekų deginimo jėgainėse atliekų tvarkymo principų hierarchijoje yra laipteliu aukščiau. Tvarkant atliekas tokiu būdu galima gauti naudos – elektros ar šiluminės energijos. Vis tik apie naudą galima kalbėti tik tuomet, jei esami kontrolės mechanizmai yra pakankami ir efektyvūs, kad užkirstų kelią atvejams, kuomet pavojingosios atliekos deginamos kaip nepavojingosios ar tiksli deginamų atliekų sudėtis yra nežinoma. Esant dabartinei situacijai tokiems atliekų turėtojų ar tvarkytojų „pagudravimams“ atvirų kelių – per akis.

Visuomenė turėtų būti labiau suinteresuota

Jei išties norime lygiuotis į išsivysčiusias valstybes ir būti viena iš jų, privalome šalies atliekų tvarkymo sistemą grįsti jau minėta atliekų tvarkymo principų hierarchija, kurioje prioritetas tenka atliekų vengimui ar jų mažinimui ir pakartotiniam panaudojimui bei perdirbimui. Tam, kad atliekų, kuriomis reikia kokiu nors būdu atsikratyti, šalinti sąvartynuose ar deginti, susidarytų kuo mažiau, būtinas ir didesnis visuomenės sąmoningumas, aktyvesnis įsitraukimas į aplinkosaugos iniciatyvas bei spaudimas atliekų tvarkymą reglamentuojančioms ir kontroliuojančioms institucijoms daryti tai efektyviau.

Įprasta praktika, kad išsivysčiusiose Europos šalyse įmonių veikloje susidarančių atliekų sudėtis yra privalomai tiriama akredituotose chemijos laboratorijose. Tokiu būdu patikrinama, ar atliekos yra tinkamai identifikuojamos, o apskaitos sistema leidžia atliekų tvarkymą kontroliuojančioms institucijoms stebėti procesą nuo atliekų susidarymo bei sutvarkymo. Įdiegus tokią kontrolės sistemą praktiškai nebelieka galimybių pavojingąsias atliekas identifikuoti kaip nepavojingąsias ir išgabenti jas į sąvartynus.

Tiesa, tikrai ne viskas yra beviltiška – galima įžvelgti ir pozityvesnių ženklų. Štai pagal atliekų perdirbimo mastus jau pasivijome ES vidutiniokes ir nebesame tarp mažiausią atliekų dalį perdirbančių Bendrijos narių. Teigiamų pokyčių šioje srityje turėtų duoti ir neseniai šalyje pradėję veikti taromatai ir užstato už visą su gėrimais įsigyjamą tarą sistema. Dabar reikia tolimesnių ir dar svarbesnių žingsnių bei politinės valios spręsti esmines atliekų tvarkymo problemas, ypatingą dėmesį skiriant pavojingosioms atliekoms. Tai yra daug daugiau nei šalies įvaizdžio Europoje ar galimų piniginių nuobaudų klausimas. Visų pirma, tai - siekis apsaugoti šalies žmonių sveikatą ir aplinką bei kurti tvarią ateitį.