Skaičius nežinomas
Lietuvos gamtos fondo vykdomasis direktorius Nerijus Zableckis yra girdėjęs, kad kiškių skaičius mūsų šalyje mažėja, tačiau negalėtų tiksliais skaičiais pagrįsti tokių nuogąstavimų – Lietuvoje kiškiai, kaip ir daugelis kitų gyvūnų, neskaičiuojami. Jo kolega, gamtosaugos specialistas Andriejus Gaidamavičius, taip pat patvirtino tokius nuogąstavimus: „Kiškių populiacijos mažėjimo klausimas jau keliamas penktus metus, bet jokių apibendrinančių tyrimų atlikta nėra“.
Aplinkos ministerija renka informaciją apie vienuolikos gyvūnų skaičių, o kiškiams šiame sąraše vietos neliko. „Viskas yra buitiniame gandų lygyje. Kadangi niekas nežino konkrečių skaičių – niekas negali pasakyti mažėja jų ar ne. Tačiau medžiotojai ir gamtosaugininkai juos pastebi vis rečiau“, - GRYNAS.lt pasakojo N. Zableckis.
A. Gaidamavičius teigimu, pagal visas metodikas teskaičiuojami tik vilkai ir lūšys. „Kiti skaičiai gaunami taip: medžiotojų būrelio nariai privalo į blanką įrašyti, kiek kokių gyvūnų gyvena jų prižiūrimose teritorijose. Kitaip sakant, jie pateikia tik savo nuomonę, o ne konkrečius skaičius“.
Specialisto teigimu, kartais metodiškai suskaičiuotų lūšių ar vilkų skaičiai skiriasi nuo medžiotojų skaičių 3 – 4 kartais. „Sovietmečiu būdavo skaičiuojami beveik visi gyvūnai. Kiekvieno vasario antrą, ar trečią šeštadienį kiekvienas Lietuvos medžiotojas privalėjo būti miške ir skaičiuoti pastebėtus gyvūnus. Nežinau, kodėl tokios praktikos buvo atsisakyta“, - stebėjosi gamtosaugininkas.
Priešų netrūksta
Pasirodo, gamtoje kiškiai turi labai daug priešų: jų nuolat tyko usūriniai šunys, kiaunės, lapės, bet daug pavojingesni jiems yra plėšrieji paukščiai: įvairios pelėdos, varnos, krankliai ir netgi gandrai.
„Esu kartą girdėjęs istoriją apie gandrą nešantį jaunikliams kiškutį. Pats to nesu matęs, bet čia gamtosaugininkams ne paslaptis – gandrai geba susimedžioti ką tik gimusius kiškius, kol šie būna nepajėgūs pabėgti ir tik tyliai bando slėptis aukštoje žolėje. Kur ten seną kiškį gandras pagaus?“, - pasakojo gamtosaugininkas.
Kiškiai jauniklius vedasi gegužės – birželio mėnesiais, būtent tuo metu, kai gandrai intensyviausiai maitina savo jauniklius. Šalyje jau sklando mitas, esą už nykstančius kiškius yra atsakinga būtent smarkiai išaugusi gandrų populiacija, bet N. Zableckis neskubėjo visos kaltės suversti Lietuvos nacionaliniam paukščiui: „Sunku pasakyti gandrų pagaunamų kiškučių mastą ir, tikriausiai, nėra vienos priežasties, dėl kurios mažėja kiškių populiacija. Tai kompleksinis reikalas“.
Pasirodo, ne mažiau kiškiams pavojingi ir lietuvių numylėti šunys ir katės. Beveik kiekviename kieme galima rasti šunų ir kačių, kurie nevengia šmirinėti pievomis. „Turbūt nereikia klausti, ką daro katė užtikusi kiškio jauniklius“ - retoriškai klausė pašnekovas.
Kiškiai, kaip ir daugelis žvėrių, turi ir nematomą priešą – ligas. Viena pavojingiausių kiškiams ligų - bruceliozė nesvetima ir Lietuvoje. Vėlgi, nevykdant jokių tyrimų, niekas negalėtų pasakyti apie šios infekcinės ligos paplitimo mastą ar kitas, kiškius puolančias, ligas.
Medžioklės įtaka neaiški
Kiekvienais metais visi Lietuvos medžiotojų būreliai privalo pateikti skaičius, kiek kokių gyvūnų sumedžiojo jų nariai. Aplinkos ministerijos duomenimis, 2006 m. sumedžiota 5546 pilkųjų kiškių, 2007 m. - 3624, 2008 m. - 5005, 2009 m. - 4273, o 2010 m. - 2493 kiškiai.
N. Zableckio nuomone, pastaraisiais metais mažėjantis sumedžiotų kiškių skaičius prisideda prie gandų apie populiacijos mažėjimą, nors jis nemano, kad kiškių yra sumedžiojama per daug. Greičiau patys medžiotojai rečiau susiruošia į kiškių medžioklę. „Joks medžiotojas neatsisakys nušauti kiškio, bet tai yra ne toks geidžiamas laimikis kaip kiti, stambesni, žvėrys“, - mano gamtosaugininkas.
Panašią nuomonę išreiškė ir Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vyr. specialistė Jolanta Urbelionytė. Anot jos, medžiotojai Lietuvoje „pradeda žiūrėti, kas jiems naudingiau“ ir mieliau renkasi stambesnius žvėris, nes jų vertė didesnė. Kita vertus, specialistė patvirtino gandus, kad ir ministerijos koridoriuose sklando nuomonė, jog kiškių mažėja.
A. Gaidamavičius nesutiko su nuomone, kad medžioklės įtaka kiškių skaičiui nesvarbi. „Pirmiausia reiktų pradėti kiškius skaičiuoti ir medžiotojams neleisti bent 2 – 3 metus medžioti kiškių. Tuomet ir galėtume atsakyti, kad medžioklė nedaro (arba daro) rimtos įtakos kiškių skaičiui“, - svarstė vyras. Turint omenyje, kad kiškių medžioklės sezonas trunka tik apie 3 mėnesius (nuo lapkričio 3 d. iki vasario 1 d.), tuomet vien 2010 m., kada sumedžiotų kiškių skaičius buvo mažiausias per pastaruosius 5 metus, kas dieną buvo sumedžiojama po maždaug 27 pilkuosius kiškius.
Žemės ūkis
Su medžiotojais kiškių bėdos nesibaigia. Ne mažiau kiškiams pavojingos ir apleistos, nešienaujamos, krūmais apaugančios pievos. „Ne tik kiškis gali pasislėpti aukštoje žolėje, bet ir plėšrūnai. Regionuose, kur daugiau apleistų pievų, plėšrūnams lengviau medžioti“, - sakė N. Zableckis.
Dar viena priežastis, daugelyje Lietuvos vietų intensyvėjantis žemės ūkis. Pirmiausia laukuose atsiranda vis daugiau žemės ūkio technikos, kuri dirba garsiai ir gąsdina kiškius. Jie priversti trauktis į atokesnius laukus, kuriuose gali tykoti nauji pavojai. Vakaruose atlikti tyrimai byloja, kad nemažai kiškių žūva šienapjūčių metu, kuomet galinga technika su savimi iš žolės surenka visa kas gyva. „Lietuvos gamtos fondas yra net parengęs rekomendacijas, kaip vairuotojai turėtų šienauti lauką, kad išbaidytų kuo daugiau žvėrių. Norėčiau tikėti, kad jomis vis dėlto vadovaujamasi“, - vylėsi A. Gaidamavičius.
Dar viena numanoma mažėjančio kiškių skaičiaus priežastis - vis dažniau ūkininkų naudojami pesticidai. „Viena pranešėja mokslinėje konferencijoje pasakojo, kad per didelis pesticidų kiekis baigiasi tuo, kad kiškių patelės neišnešioja jauniklių ir pagimdo juos negyvus. Tai šokiruojanti žinia, bet faktu jos laikyti nenorėčiau“, - pasakojo gamtosaugininkas.
Internetinė enciklopedija "Wikipedia" kaip pavojų kiškių jaunikliams įvardija ir pavasarinį žolės deginimą. Jo metu žūsta daug kiškių jauniklių.
Pilkasis kiškis (Lepus europaeus) *
Lietuvoje XV–XVIII a. pilkasis kiškis buvo retesnis už baltąjį kiškį. Vėliau tapo dominuojančia rūšimi. Dabar paplitęs visur. Pokario laikotarpiu daugiausia šių žvėrelių buvo septintojo dešimtmečio pabaigoje – iki 250–290 tūkstančių. Tačiau devintame dešimtmetyje jų sumažėjo apie 3 kartus.
Mėgsta pamiškes, pievas, krūmynus. Suaugęs sveria 4-6,5 kg, ilgomis ausimis, pilkai rusva ar juosva viršutine kūno puse, ruda krūtine ir kojomis, baltu pilvu. Uodega trumpa, viršutinė pusė juoda, apatinė - balta. Ausų viršūnėlės juodos. Priekinės kojos trumpos, penkiapirštės, užpakalinės - ilgos, keturpirštės, ilgomis pėdomis. Kiškių pėdose, tarpupirščiuose yra prakaito liaukų, dėl to prie jų nelimpa sniegas. Pirštai laisvi, plaukuoti, su aštriais nagais. Plaukai tankūs, švelnūs. Patinai panašūs į pateles.
Gana sėslus, bet būdamas judrus, greitai suranda tam tikram periodui tinkamas sąlygas. Gyvena labai įvairiuose biotopuose: miškuose, laukuose, soduose, net daržuose. Aktyviausi rytą iki vidurdienio ir pavakary bei vakare. Per parą įsiruošia 2-3 gulyklas. Gulykla - nedidelė duobutė, kurią prasikasa priekinėmis kojomis. Arimuose duobutė būna tokio gylio, kad joje telpa prigludęs prie žemės kiškis. Gale duobutės - gulyklos paprastai būna kupstas, arime- stambesnis grumstas, velėna, žolių, krūmų kupstas, kelmas ir kita.
Minta įvairiais žoliniais ir sumedėjusiais augalais bei jų dalimis. Žiemą, trūkstant maisto, dažniausiai laupo medžių žievę. Nemėgsta alksnių.
Poruotis pradeda sausio-vasario mėnesiais (priklauso nuo žiemos). Per metus užaugina 1-3(4) vadas po 1-5(7) jauniklius. Mažiausios būna pirmosios vados (1-2 kiškučiai). Nėštumas trunka 44-46 paras. Gimsta regintys, apaugę tankiais plaukais ir jau po 20 minučių gali judėti. Tik gimę kiškučiai sveria 107 (50–170) g. Kūno ilgis – 18–20,5 cm. Per parą priklausomai nuo amžiaus ir gimimo laiko priauga 237 g (rudeniniai – tik 2–15 g). Po 240-300 dienų sveria ketvirtadalį suaugusio kiškio masės.
Jaunikliai gauna 27–50 g riebaus ir kaloringo pieno. Pirmomis dienomis niekur neina, guli visi kartu. Išskyrus paduose esančias prakaito liaukas, kitos liaukos nefunkcionuoja, todėl kiškučius sunkiau aptikti plėšrūnams. 9–10 dienų kiškučiai nutolsta nuo gimimo vietos, bet kas vakarą grįžta atgal.
Patelė jaunikliais rūpinasi iki 1 mėnesio (rudeniniais – iki 2 mėnesių). Mažų kiškučių termoreguliacija netobula, kailiukas greitai peršlampa, todėl jiems ypač pavojinga darganos ir šaltas oras.
Kai kiškučiai paauga ir tampa savarankiškesni, patelė nustoja lankytis maitinimo vietoje ir net slepiasi nuo jauniklių, kurie ją suradę bando žįsti. Kurį laiką jaunikliai dar laikosi kartu, bet geriau pažinę teritoriją, pasiskirsto joje, užimdami individualius plotus.
Kiškių pastebimai mažėja ir kitose Europos šalyse, kur intensyviai keičiasi kraštovaizdis.
Baltasis kiškis (Lepus timidus) **
Šiek tiek mažesnis už pilkąjį kiškį. Sveria apie 3,5 kg. Vasarą kailis pilkos spalvos. Šeriasi du kartus per metus. Rudenį, spalio mėn., kailis tampa baltas, o kovo viduryje – kailis keičiamas į vasarinį pilkos spalvos. Žiemą išsišėrę žvėreliai būna visiškai balti, tik su juodais ausų galiukais, nors Lietuvoje būna ir ne visai baltų individų.
Per Lietuvą eina baltojo kiškio arealo pietinė riba. Šiaip jis išplitęs visuose kraštuose, kurie supa Šiaurės ašigalį, Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Šiaurės kraštuose baltasis kiškis gyvena tundroje, miškatundrėje ir taigoje. Lietuvoje – tik miškuose. Mėgstamos vietos – aukštapelkių, miško pakraščių, jaunuolynų plotai.
Lietuvos miškuose baltųjų kiškių nėra gausu. 1995 metų vasarį, per žvėrių apskaitą, Dubravos miškų urėdijos miškuose suskaičiuoti 44 baltieji kiškiai. Daugiausiai jų – 27 – Dubravos miške, Šilėnų ir Vaišvydavos girininkijose.
Vasarą baltieji kiškiai minta žoline augmenija, o žiemą apgraužia drebulių, beržų, gluosnių šakas, įvairius krūmus, graužia žievę.
Vaikus veda 2–4 kartus per metus. Vadoje būna 2–5 jaunikliai. Pasitaiko baltųjų ir pilkųjų kiškių hibridų.
Iki 1989 metų baltasis kiškis Lietuvoje dar buvo medžiojamas, dabar įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Jie taip pat įrašyti į Lenkijos bei Kaliningrado srities raudonąsias knygas.
* ir ** parengta pagal "Wikiped
