Kanapių baldų kūrėja: didesniais nuodais kvėpuojame namuose, o ne gatvėje

Ekologiška baldų gamyba panaudojant vietines medžiagas Lietuvoje yra galima. Tokią hipotezę išsikėlė šiuo metu pramoninio dizaino doktorantūroje Vilniaus dailės akademijoje studijuojanti baldų dizainerė Inga Valentinienė. Trečiadienio, vasario 5 d., vakarą Kaune vykusio susitikimo metu ji pristatė savo tyrimų sritį ir pasakojo apie baldų gamybos iš pluoštinių augalų galimybes. Lietuvoje tokių augalų turime tris – linas, dilgėlės ir kanapės, o iš jų pagaminta baldinė medžiaga yra ekologiška, greitai gamtoje suyranti ir lengvai perdirbama.

Kuo mažiau sudedamųjų dalių, tuo geriau

„Ekologijos temą bandžiau užkabinti dar studijuodama magistrantūroje. Būdamas dizaineriu, atrodo, kuri vien prašmatnius daiktus visai ne dėl būtinybės, o tik dėl grožio. O aš pritariu tai idėjai, kad reikia kurti aplinkai ir žmogui - ir ne tik gražius, bet svarbiausia patogius ir funkcionalius baldus,“ – kalbėjo VDA doktorantė ir Kauno kolegijos pramoninių technologijų ir dizaino katedros vedėja I. Valentinienė. 

Ji sako, kad dizainerių darbas -  gerinti žmogaus aplinką. O kaip galima gerinti ir nemąstyti apie ekologiją? - tokį klausimą kelia moteris ir priduria, kad dizaineriai projektuodami pradeda galvoti ir apie produkto ilgaamžiškumą, tvarumą ir draugiškumą gamtai.

Pasak I. Valentinienės, yra keturios ekologiško dizaino strategijos: mažinti išteklių naudojimą, didinti energijos naudojimo efektyvumą, atsisakyti pavojingų, toksiškų medžiagų ir gerinti perdirbimo galimybes. Baldų dizaineriai stengiasi, kad jų gaminys kuo ilgiau nevirstų atlieka, o jo perdirbimas būtų kuo paprastesnis.

Pramoninio dizaino specialistė pabrėžė jog, kuo baldų gamyboje naudojama mažiau medžiagų, furnitūros – spynelių, rankenėlių, lankstų, skląsčių ir kitų apkaustų, naudojamų baldų detalių junginiuose, - tuo galutinis produktas yra ekologiškesnis. 

„Pasvarstykite, kiek balduose būna sudedamųjų dalių, kiek laiko trunka ir išteklių pareikalauja jų gamyba ir surinkimas. Kartais atrodo, kad tų medžiagų nėra daug, bet žiūrėk, vienos dalys gali būti medinės, kitos metalinės, trečios kokios plastikinės. Vien tik jų gamybai jau reikia trijų skirtingų fabrikų, o dar kiek išeikvojama energijos, kol viskas yra surenkama,“ – pastebi I. Valentinienė. 

Į elementų, naudotų medžiagų skaičių reikia atsižvelgti ir gaminį perdirbant. Vienalytį daiktą perdirbti galima greitai ir paprastai. Tuo tarpu daug detalių turinčio gaminio išrinkimo ir perdirbimo sąnaudos, tiek laiko, tiek energijos, yra gerokai didesnės. 

„Dizaino apdovanojimuose vienas iš kriterijų yra ir ekologiškumas. Žiūrima, kiek sudedamųjų dalių, kiek vienalytis ir, žinoma, kiek funkcionalus yra gaminys. Paskutinis punktas yra itin svarbus. Vienalytis, bet netinkamas naudojimui daiktas irgi nieko vertas,“ – pastebėjo specialistė. 

Tikrai ekologiškas yra tik medinis šaukštas

Paminėjus ekologiškus baldus, dažnas pirmiausiai pagalvoja apie medienos gaminius. Aišku, kad natūrali mediena yra ekologiška. Tačiau iš jos pagamintiems baldams toks apibūdinimas tinka tik iš dalies. Pasirodo, baldo gamybai tinka tik labai maža dalis medienos – tam panaudojama vos 9 proc. viso medžio. Visa kita atlieka: tai žievė, šaknys, šakos, lapai, medienos ydos (akutės, įtrūkimai ir panašiai). Tokia gamyba nėra labai efektyvi ir ekonomiška.

„Kai kurie dizaineriai sako, gal reikėtų paversti tas ydas privalumais. Tačiau tuomet kyla klausimas, o koks yra tavo kaip dizainerio įnašas į tokį gaminį? Juk čia viskas jau sukurta gamtos. Dar svarbiau yra tai, jog tokia su ydomis mediena tinka tik vienetiniams gaminiams. O mes juk kalbame apie globalias problemas, tai turime pirmiausia ir žiūrėti į masinę gamybą,“ – sakė I. Valentinienė ir teigė, jog brokuota laikomos medienos panaudojimas didžiųjų problemų neišspręs.

Dar vienas teiginys prieš medinių baldų ekologiškumą yra tas, jog šie gaminiai retai būna vienalyčiai. Medienos plokštėms suklijuoti yra naudojami PVA klijai, kurie yra ganėtinai draugiški aplinkai, bet ekologiškais juos vadinti būtų sunku.

„Trumpai tariant, iš natūralios medienos tikrai ekologiškas gali būti tik šaukštas, nes jis yra vienalytis. Iš ištisinės medžio lentos nieko daugiau gaminti negalime. Medis yra gyvas organizmas, mediena yra gyva, ji reaguoja į drėgmę, temperatūrą, saulę ir raitosi, skylinėja, pučiasi, ir neišlaiko tokios formos, kokią jai suteikėme gamybos metu. Kad baldas būtų ilgaamžis, kad nereikėtų dažnai jo keisti, turime klijuoti tašelius. O kai klijuojame, tai ir jau nebėra labai ekologiška,“ – kalbėjo dizainerė. 

Nuodai drožlių plokštėse

Medienos drožlių plokštės turi ir kitų, gerokai didesnių trūkumų: „Dar visai neseniai mes daugiausiai nuodais kvėpavome namuose, o ne gatvėje, kaip mano dauguma. Iš drožlių plokščių išsiskiriantis formaldehidas (sintetinė rišamoji medžiaga) yra didesnis nuodas negu visokios automobilių, fabrikų išmetamos dujos. O juk ir mūsų lovos, stalai ir visa kita buvo iš tų plokščių pagaminta. Todėl buvo didelis spaudimas, kad būtų legaliai leidžiamas kuo mažesnis formaldehido kiekis. Dabar jisai yra sumažintas iki 1 proc. Ypač čia daug prisidėjo „Ikea“ ir jos lobistai,“ – pasakojo I. Valentinienė.

Moteris užsiminė ir apie kitų tipų plokštes. Viena iš jų yra vidutinio tankio plaušo plokštė (MDF), dar dažnai vadinama dulkių plokšte. Plaušinant medieną išsiskiria natūralios rišančios medžiagos, kurios dėl karšto preso sudarytų sąlygų padeda suvelti plaušelius ir juos sulipinti. Pasak specialistės, tokios plokštės iš šiuo metu masiškai gaminamų, ko gero, yra pačios ekologiškiausios. Tačiau ir į jas yra dedama šiek tiek klijų, kad būtų pagerintos savybės. MDF plokštės yra tvirtos, bet taip pat ir brangios.

Visiems yra gerai žinomos kamštinės plokštės. Kamštinis ąžuolas yra nužievinamas maždaug kas septyni metai, jo žievė po to atauga gana greitai. Iš tokios medžiagos pagaminti baldai yra labai šilti, bet vien iš kamštienos jų pagaminti neįmanoma, nes medžiaga savaime yra pernelyg trapi. Tvirtinimui naudojamos papildomos medžiagos (klijai) ar kiti elementai.

Biomedžiagos iš biologinių žaliavų

Kaip pasakojo I. Valentinienė, be medienos yra ir kitų natūralių medžiagų tinkamų baldų gamybai, nors kol kas dar nei vienos iš jų pramonė nėra taip išvystyta kaip medžio apdirbimo. Jau yra gaminamos įvairios biomedžiagų plokštės iš kviečių, ryžių, linų luobelių, cukrašvendrių, palmių atliekų ir kitų biologinių žaliavų. Gaminių gamybai nenaudojamos sintetinės medžiagos, jie savaime suyra gamtoje. Biomedžiaga, pasak dizainerės, yra labai ekologiška, lengva, šiltu paviršiumi, tačiau turi ir minusų – yra pakankamai skali.

„Plokštės skyla ir lūžta tose vietose, kur yra nepermirkstanti luobelė. Todėl reikia tokių plokščių paviršių padengti papildomai,“ – pasakojo I. Valentinienė. 

Tokių biomedžiagų plokščių gauti nėra lengva. Specialistės teigimu, šiuo metu jas gamina tiktai Belgijoje. Iš ten ji savo tyrimams ir gavo nemokamų linų ir kitų medžiagų plokščių pavyzdžių, kuriuos renginyje galima buvo apžiūrėti iš arti. Kiekvienas šių pavyzdžių skiriasi savo spalva, kvapu ir netgi svoriu, priklausomai nuo to, iš kokios medžiagos buvo pagaminti. Bet liečiant visi atrodė labai tvirti. Jei nežinotum, turbūt net neįtartum, jog tie plokščių fragmentai pagaminti ne iš medienos. 

Medienos drožlių gamyba užsiimančioje bendrovėje „Swedspan Girių bizonas“, kur yra įrengta pati moderniausia plokštyno laboratorija Lietuvoje, I. Valentinienė tyrė šių biomedžiagų tvirtumą, kaip jos atlaiko spaudimą, plėšimą. Nors, kaip minėta, luobelės iš kurių susideda plokštės yra itin birios, bet visi parodymai tilpo į įprastiems gaminiams taikomus standartus. 

Be to, pamatavus formaldehido kiekį pasirodė, jog biomedžiagų plokštėse jo yra 90 proc. mažiau nei tuo metu „Girių bizone“ gamintose medžio drožlių plokštėse.

Naujųjų technologijų ir senųjų tradicijų sąjunga

Paklausus apie tokių plokščių kainas, I. Valentinienė sakė, jog jos yra aukštos, nes nėra rinkos. Ypač trūksta augintojų, medžiagų tiekėjų, nors plokščių gamybai ir tinka viskas – stiebai, lapai, sėklos, gamintojai visą tai paimtų su mielu noru. Pasak specialistės, „Girių bizonas“ netgi domėjosi galimybe į medienos drožlių plokštes maišyti linų masę, bet atsisakė tokio sumanymo, bijodami, jog pritrūks žaliavos. 

Tirdama, kokios yra pluoštinių augalų panaudojimo baldų gamyboje galimybės, I. Valentinienė savo daktariniame projekte išsikėlė hipotezę, kuri teigia, jog ekologiška baldų gamyba panaudojant vietines medžiagas Lietuvoje yra galima. 

„Manau, kad lietuviškas produktas gali ir turi būti kuriamas taikant senąsias tradicijas ir naujausias technologijas. Naujausios technologijos leidžia pagaminti ekologišką medžiagą, iš kurios po to galima gaminti ekologišką baldą. Tuo tarpu senąsias tradicijas atspindi tai, jog nėra tų visokių prigalvotų nereikalingų junginių, spynelių, furnitūrų ir panašiai. Visi šie dalykai yra labai modernu ir gražu, bet su ekologija vis tik mažai ką turi bendro,“ – kalbėjo dizainerė.

Ji pritarė, jog tokia gamyba turi ir savų trūkumų: „Visada būna dvi medalio pusės. Taip gaminant poveikis gamtai yra mažesnis, tačiau žmonių laiko ir energijos pareikalauja daugiau“. 

L.D.K. – linai, dilgelės ir kanapės

Siekiant, kad gaminys būtų kuo ekologiškesnis, geriausia, žinoma, naudoti vietines medžiagas. Šiuo atveju tai yra pluoštiniai augalai, kurie dar ir pasižymi natūraliomis rišamosiomis savybėmis.
Čia I. Valentinienė paminėjo „LDK dizaino“ terminą ir kaip buvo atkeliauta iki lietuviškų pluoštinių augalų naudojimo: „Galvojau taip: klijų nereikėtų, jeigu gaučiau celiuliozės. Celiuliozės turi pluoštiniai augalai, o lietuviški pluoštiniai augalai yra tiktai trys: linai, dilgelės ir kanapės, L. D. K. Taip gražiai sutapo.“

Baldų dizainerę šiuo metu labiausiai domina, kaip iš šių pluoštinių augalų masės galima būtų formuoti plastiškus, lenktų formų baldus: „Plokštes gali pagaminti iš ko tik nori, reikia tik supresuoti karštu presu ir įdėti klijų. Problema, kaip išgauti plastiškas formas. Vokiečių dizaineriai iš kanapių gamina lenktus baldus, bet jų tvirtinimui naudoja sintetines dervas. O kanapės juk savyje turi puikiausių dervų. Taigi aš noriu juos pralenkti ir naudoti vien natūralias medžiagas. 

Ukrainoje, pavyzdžiui, plastiką gamina iš kanapių aliejaus. Vadinasi iš tiesų galima maišyti ir lenktas formas išgauti. Lietuvoje, deja, nėra galimybių to išbandyti, nes neturime kur presuoti. Vilniuje buvo viena vieta – kiaušinių dėklų linija, labai norėjau ten patekti, bet neįsileido. Dabar viskas uždaryta ir išardyta“, - kalbėjo moteris.

„Grigiškės“ nori toliau tęsti eksperimentus

Baldų dizainerė pasakojo ir apie jau atliktus bandymus su pluoštiniais augalais. Biuro baldų gamybos įmonėje „Narbutas“ bandė suformuoti lenktą detalę – kėdės sėdimosios dalies analogą. Įdomiausia buvo, ar detalė laikys formą. Rezultatas dizainerę nudžiugino: medžiaga formą išlaiko ir yra pakankamai standi.

Dėl specialios technikos trūkumo, atliekant eksperimentus tenka imtis įvairių gudrybių. I. Valentinienė pasidalino istorija, kaip „Grigiškėse“ spaudė plokštes iš linų, dilgėlių ir kanapių masių. Darbai vyko naktinės pamainos metu, kad būtų kuo mažiau trukdoma įmonės veiklai.

Kadangi masės plokštėms iš trijų pluoštinių augalų nebuvo daug, bandant „apgauti“ įrengimus, ši buvo supilta į iš paruoštos gamybai medienos plaušų masės iškabintus fragmentus. Taigi į daugiatarpį presą važiavo įprasta medienos plaušų masė su trijų skirtingų pluoštinių augalų lopais. Masę supresavus, likęs vanduo išbėgo ir buvo išgarintas, gautos standžios plokštės. 

Stipruminėmis plokščių savybėmis I. Valentinienė liko patenkinta. Pasak jos, „Grigiškės“ jau skambina, nekantrauja bandymus tęsti toliau, bet šiuo metu darbai stringa, nes dar nėra paruošta kanapių žaliava.  Baldų dizainerė dar kartą pakartojo, jog būtent žaliavos tiekimas šiuo metu yra didžiausia problema.

„Šiuo metu masinei gamybai, tarkim, pritaikius konkrečią gamybinę bazę, labai trūktų žaliavos. Linų tradicijos yra beveik sunykusios, o pluoštinės kanapės ilgą laiką uždraustos buvo, vėl legalizuotos tik visai neseniai. Neužsiima žmonės tokia veikla, o tikrai būtų verta,” – prisiminti senąsias tradicijas ir imtis pluoštinių augalų auginimo ragino I. Valentinienė.