Aukštai Peru Andų kalnuose, kur labai šalta, sausa ir labai mažai augmenijos, išgyvenimas priklauso nuo vieno gyvūno – alpakos. Tačiau pastaraisiais metais auginti alpakas tampa vis sunkiau, praneša CNN.
Kalnai aplink Likapos miestelį, esantį maždaug 4,2 kilometrų aukštyje virš jūros lygio, anksčiau buvo padengti ledu, o dabar – visiškai pliki.
30-metis alpakų piemuo Salomonas Parco, gyvenantis Likapoje, teigia, jog tai, kad nėra ledo, reiškia, kad nebus vandens. O jei nėra vandens, nebus ir žolės, kuria gyvūnai maitinasi. Anot S. Parco, per pastaruosius tris dešimtmečius ledas tiesiog pradingo.
„Skirtumas tas, kad kai buvau mažas berniukas, kalnų viršūnės baltavo nuo sniego ir ledo. Tačiau dabar jos visos tamsios“, – kalba jis.
Tačiau neseniai į Likapą atvyko keistuolis, grąžinęs viltį. Save išradėju vadinantis inžinierius Eduardo Goldas, yra organizacijos „Peru ledynai“ įkūrėjas. Šios organizacijos tikslas – į kalnus grąžinti ledą.
„Vietinė bendruomenė glaudžiai susijusi su ledynais. Kai tik jie dings, kartu dings ir jų pragyvenimo šaltinis“, – teigė E. Goldas.
Tai, kas vyksta su ledynais, galima pamatyti 5 tūkst. metrų aukštyje. Būtent čia E. Goldas ir jo komanda, susidedanti iš 5 vietos gyventojų, įgyvendina projektą, turintį sugrąžinti ledynus.
E. Goldo sumanymas labai paprastas. Jei tamsūs kalnai sugeria daugiau saulės šilumos, balti kalnai turės priešingą efektą. Tad problemos sprendimas – juos nubaltinti.
Išradėjo - inžinieriaus nurodymu, penki komandos nariai keliauja po kalnus, pildami mišinį, kuris uolienas nubalina. Tai ne dažai, o vandens, smėlio ir kalkių mišinys. Du procentus mišinio sudaro muilas, dėl kurio mišinys prilimpa prie uolų, o išdžiūvęs tampa atsparus vandeniui.
Infraraudonųjų spindulių termometras rodo, kad tamsių ir anksčiau nubalintų uolienų temperatūra skiriasi 16 laipsnių Celsijaus.
E. Goldas pripažįsta, kad reikia dar daug dirbti, norint įrodyti, kad jo teorija pasiteisina. „Tai eksperimentas. Tai gali veikti arba ne. O gal tai padės truputį. Tačiau kažką daryti yra geriau nei nedaryti nieko“, – tvirtina jis.
Atrodo, jog tai veikia. E. Goldas rodo siaurus plyšius tarp uolų, kur jau aptinkama šiek tiek ledo. Vietiniai gyventojai teigia, kad anksčiau ledo ten visai nebuvo.
„Turėjome labai mažai vandens. Šiais metais, kai kalnus nubalinome, vandens yra. Čia yra šulinys su daugybe vandens, o kalvos papėdėje jo dar daugiau“, – teigia piemuo S. Parco.
Ledynai svarbūs ne tik šiam kalnų regionui. Jie taip pat yra natūralios užtvankos, pro kurias vanduo teka į upelius ir upes, esančius pakalnių slėniuose. Ledynai taip pat sumažina temperatūrą.
Kol kas komanda nubalino maždaug 15 tūkst. kvadratinių metrų plotą (beveik prilygstantį trims futbolo stadionams). Tačiau jis dar per mažas, kad būtų galima nustatyti, ar E. Goldo sumanymas suveiks ilguoju laikotarpiu. Jo tikslas – nubalinti 3 mlrd. kvadratinių metrų, o tai būtų daugiau kaip 500 tūkst. futbolo stadionų. Tai per artimiausius 5 metus kainuotų maždaug 1,5 milijardo dolerių.
Savo projektui įgyvendinti jis gavo Pasaulio banko apdovanojimą, tačiau jo pakako tik darbams pradėti. „Jei yra galimybė ką nors pakeisti, kodėl reikėtų ją ignoruoti? Blogiau būtų nieko nedaryti. Jei nesiimsime veikti, šioje vietovėje gyvenimas pasibaigs“, – kalbėjo E. Goldas.
Tam tikra prasme gyvenimas Likapos miestelyje jau pasibaigė. Anot E. Goldo, vietovėje, kurią namais vadino tūkstančiai žmonių, jų liko tik apie 900. Tačiau piemuo S. Parco įsitikinęs, kad ilguoju laikotarpiu projektas pasiteisins.
