Po žemės drebėjimo sukrėstos Japonijos atominės elektrinės kelia grėsmę ne tik sausumoje. Pasak ekspertų, stabdant jėgaines į jūrą pateko nemažai radioaktyvių medžiagų.

Neatmetama prielaida, kad tolimesnis radiacijos lygio kylimas gali įtakoti smulkesnių jūros gyvūnų DNR. Remiantis „New York Times“ žiniomis, kovo pabaigoje Japonijos rytinėje pakrantėje paimtuose vandens mėginiuose aptikta radioaktyviųjų medžiagų, o aktyvaus cheminio elemento cezio kiekis viršijo leistiną normą 20 kartų.

Gyvi organizmai sugeba atstatyti prarastus ar sužalotus genus, tačiau esant stipriai radiacijai pakitimai gali būti negrįžtami. Niujorko Jūrų Laboratorijos mokslininkai mano, kad radioaktyvios medžiagos gali tiesiogiai nužudyti jūros gyvūnus, sukelti jų mutacijas arba patekti į maisto grandines.

Nustatyta, kad dumbliai gali per labai trumpą laiką pasisavinti radioaktyvius metalus.

Vienaląsčiuose augaluose susikaupusi radiacija gali lemti tolimesnius padarinius ištisose mitybos grandinėse.

„Smulkesnėms žuvims prisitaikius prie sąlygų jų organizmai gali būti užteršti, o nukentės jomis mintantys plėšrūnai, kurie kartu su grobiu gaus vis didesnį chemikalų kiekį, vėliau tai gali tapti jų mirties priežastimi“, - sako Niujorko koledžo jūrų laboratorijos direktorius Josephas Rachlinas.

Didžiausias mutacijos pavojus kyla smulkiausiems jūros gyvūnams. Maži organizmai greičiausiai paveikiami radiacijos, todėl neatstatomam genų sužalojimui pakanka trumpo apšvitimo.

„Jūrose esantys žuvų kiaušinėliai, įvairios lervos ir vėžiagyviai yra itin jautrūs radiacijai – aktyvūs radikalai gali užimti DNR struktūroje esančius atomus taip ją pakeisdami“, - aiškino radioekologas F. Wardas Whickeras.

Mokslininkų išvados dėl pavojaus rimtumo skirtingos, tačiau visi įvardija mažesnę ar didesnę žalą rytinės Japonijos pakrantės gyvybei. Pasak ekspertų, radioaktyvių medžiagų nutekėjimas dar nesustabdytas, o nuo tada, kai jis baigsis, bus galima tiksliau įvertinti iškilusią grėsmę.

Radioaktyvūs cheminiai elementai nepavojingais tampa per skirtingą laiką – didžiausia problema laikomos cezio dalelės, kurioms neutralizuotis vandenyje prireikia 30 m.

Kolorado valstijos mokslininkų grupė tvirtina, kad pavojus perdėtas ir jūrų ekosistemoms tai turėtų pakenkti minimaliai. Jų nuomone, vandenynų vanduo nuolatos maišosi, todėl užterštas vanduo atsiskies ir radiacijos lygis gana greitai turėtų sumažėti iki nepavojingo.

Radioekologai remdamiesi branduolinių bandymų metu surinktais duomenimis, kai buvo sprogdinama Ramiajame vandenyne, sumodeliavo galimas trumpalaikės stiprios radiacijos pasekmes, kurios anaiptol nėra menkos. Po atominių ginklų panaudojimo, netiesiogiai apnuodytos išgaišta maitintis iš kitur atplaukusios žuvys, o tai reiškia, kad
radioaktyvios dalelės patenka į maisto grandines, nepaisant anksčiau minėto vandens
atsiskiedimo.

Šiuo metu rytinėje Japonijos pakrantėje atsargumo sumetimais ribojama žvejyba.

Mokslininkai pripažįsta, kad jiems trūksta duomenų apie tikslų radiacijos poveikį vandens ekosistemoms, o per 1950-1960 m. branduolinių ginklų bandymo metu surinkti duomenys nekonkretūs, todėl tikslių išvadų gali tekti palaukti.

„Pakrantė toli gražu ne Černobylis – mes negalime jos visos tiesiog palaidoti po betonu“ – sako J. Rachlinas.